Sovietiniais laikais, kai baimintasi ne atominių elektrinių, o branduolinių amerikiečių bombų, visoje Lietuvoje buvo pristatyta slėptuvių – su vandentiekiu, oro filtrais.
Po Nepriklausomybės atkūrimo daugelis tokių slėptuvių buvo apleistos, privatizuotos. Vieną tokių, apipintų neaiškiomis legendomis, aplankė portalo lrytas.lt žurnalistai.
Slėptuvė skirta bankininkams
Buvusi civilinės saugos slėptuvė Labdarių gatvėje užverčiama žemėmis, šiame sklype statomas šiuolaikiškas 31 buto namas. Sklypas su visa slėptuve – nekilnojamojo turto plėtotojų kompanijos nuosavybė. Ji anksčiau priklausė Lietuvos bankui, buvo pastatyta 1978 metais kaip SSRS banko Lietuvos SSR padalinio civilinės saugos slėptuvė.
Tačiau vyresnio amžiaus vilniečiai pasakojo anais laikais girdėję gandų, kad slėptuvė Labdarių gatvėje esą buvo skirta Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto (LKP CK) nariams. Esą buvo įrengtas net atskiras kabinetas pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui.
Tačiau žurnalistams patekus į šią slėptuvę kilo abejonių, ar ji buvo skirta tuometės valdančiosios okupacinės partijos vadams.
„Mažai tikėtina, kad ši slėptuvė buvo skirta karo atvejui, – durys plonos, skarda paprasčiausia. Net oro generatoriaus nėra“, – aprodydamas rūsį sakė statybų projekto vadovas Aurimas Mončakas.
Patalpa ne itin didelė, tačiau slėptuvėms būdingų požymių yra: durys užsukamos tik iš vidaus pusės, matyti ir apipelijęs ventiliatoriaus kaminas.
Buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Kazys Ratkevičius prisiminė, jog sovietmečiu Totorių gatvėje įsikūrusiam SSRS valstybinio banko padaliniui priklausė civilinės saugos slėptuvė Labdarių gatvėje. Tačiau ar ji iš tiesų buvo skirta trečiojo pasaulinio karo atveju pasislėpti ir LKP vadams, teigė negirdėjęs.
Slaptos durys Vyriausybės rūmuose
Iš tiesų sąlygos bunkeryje vargu ar buvo tinkamos slėptis aukšto rango valstybės pareigūnams. Čia neatvesta net telefono linija.
Buvęs Civilinės saugos departamento viršininkas, dabar einantis PAGD vyresniojo patarėjo pareigas Antanas Paulikas paaiškino, jog okupacijos laikų Lietuvos administracijai ir LKP vadams buvo įrengta itin įslaptinta slėptuvė – vadavietė Gėlos miestelyje (Vilniaus r.) po ten buvusia Vaikų ligonine. Koks dabar slėptuvės likimas, A.Paulikas nežino.
„Slėptuvės buvo nevienodo apsaugos lygio, kelių kategorijų. Aukšto lygio slėptuvę radome ir Vyriausybės rūmuose, įrengtą tais laikais, kai ten veikė LKP CK. Kai premjeru dirbo Adolfas Šleževičius, apžiūrėjome bunkerį, planavome jį pritaikyti naujiems poreikiams“, – prisiminė buvęs Civilinės saugos departamento vadovas.
Civilinės saugos bunkeriai prarado prasmę pasibaigus šaltajam karui, kai paaiškėjo, kad JAV su Sovietų Sąjunga, kurios nebeliko, nesimėtys atominėmis bombomis. Juolab uždarius Ignalinos AE atrodė, kad jokio branduolinio pavojaus Lietuvai nebėra. Dauguma slėptuvių buvo apleistos, privatizuotos, kai kurios paverstos muziejais ir pramogų klubais.
Tinkamų liko nedaug
Padėtis pradėjo keistis po Rusijos agresijos Ukrainoje ir visu tempu pradėjus statyti Astravo AE Lietuvos pašonėje.
Tada susidomėta išlikusių bunkerių būkle ir nusivilta – tinkamų slėptis ilgą laiką liko mažai. PAGD vyresnysis patarėjas A.Paulikas sakė, jog pagal dabar rengiamas radiacinės saugos pataisas, pagrindinis dėmesys skiriamas priešradiacinei higienai.
„Radiacinės avarijos atveju svarbiausia pralaukti, kol išsisklaidys radioaktyvusis jodo izotopas, jis labiausiai pavojingas žmonėms. Debesis greitai suyra, todėl slėptis ilgai nebūtina. Kaip slėptuvės iš principo tinka ir namų, mokyklų rūsiai. Žinoma, ir senos civilinės saugos slėptuvės tinka, jei jos tvarkingos“, – sakė A.Paulikas.
Anksčiau nustatyta, kad išlikusiose civilinės saugos slėptuvėse, net ir didžiausioje jų – po Pamėnkalniu Švitrigailos gatvėje, tilptų tik apie 6 proc. vilniečių.
Astrave įvykus radiacinei avarijai, 30 kilometrų spinduliu nuo pasienio su Baltarusija, ties Astravo rajonu gyvenantys Lietuvos piliečiai būtų evakuojami.