Kodėl reikia rašyti ne tik apie atstatytus ir gausiai lankomus, bet ir suniokotus istorinius statinius? Nes juos dar galima išgelbėti. Be to, juose tebėra autentiškų detalių, kurias matė ne kiekvieno žmogaus akis. Pažintinės ekskursijos į tokius dvarus populiarėja ir įgyja naujų formų.

„Nori, parodysiu stebuklą?“ – klustelėjo redakcijos fotografas, kai Utenos – Kupiškio keliu privažiavome Svėdasų sankryžą.

Truktelėjau pečiais: redakcijų žmonės būna kiaurai išmaišę bet kurį Lietuvos bažnytkaimį ir dar vienu pakelės stulpu jų nenustebinsi.

Bet kolega ryžtingai pasuko automobilį į dešinę vos pravažiavęs Svėdasų-Anykščių kelią. Nuoširdžiai pamaniau, kad jam skubiai prireikė vietos, kur karaliai vaikšto po vieną. Už poros šimtų metrų įvažiavome į miško parką: salotinė samanų žaluma akino, sužydusi ant užmirštų masyvių akmenų.

Nuskeltos sienos forma priminė grakščiai išsilenkusią moterį – tarsi ji būtų ėjus kažkur, užklupta netikėto įvykio ir sustingusi iš nuostabos.

Tai – Svėdasų dvaras, minimas jau XVI amžiuje.

Domisi jauni vilniečiai

Išvažinėtu keliuku prisiartinome prie niekieno nesaugomų pamėkliškų rūmų likučių. Trys to paties statinio dalys atskirtos viena nuo kitos tarsi jas būtų kas tyčia pervažiavęs milžinišku buldozeriu, o paskui užmiršęs keliems dešimtmečiams. Kažkada tai buvo vientisas statinys.

[[ge:lrytas:lrytas:949947]]
Niekada iki tol nemačiau tokių tapybiškų rūmų miške: čia būtų galima piešti paveikslus arba naktį pasakoti legendas įspūdžių ištroškusiems jauniems žmonėms.

Vėliau paaiškėjo, kad istoriniais pastatais besidomintis savanoris iš Vilniaus Giedrius Kazlauskas, pedagogiką studijuojantis Anglijoje, apgriuvusio Svėdasų dvaro teritorijoje yra surengęs vyresniųjų klasių mokiniams literatūrinius siaubo istorijų skaitymus. Tik kūriniai buvo ne lietuviški, o įvairių laikotarpių užsieniečių autorių knygų ištraukos. Veiksmas vyko naktį, kad būtų baisiau, o kai įtampa tapdavo nepakenčiama, Giedrius darydavo pertrauką ir pasakojo gimnazistams savo žinias apie dvaro savininkus.

„Ar aš tau nesakiau? – pašiepė kolega. – Šitoje vietoje reikia filmus kurti, o tu net nežinai, kad vos prieš keliasdešimt metų čia virė gyvenimas“.

Taip prasidėjo neplanuota pirmoji ekskursija į Svėdasų dvarą, o po jos – dar kelios, nes fotografo Vlado Ščiavinsko žmona yra kilusi iš netolimo Butėnų kaimo, o uošvė, dirbusi mokytoja, šeimai yra pasakojusi, kaip senais laikais atrodė istorinė vieta: sovietiniais metais dvaras dar galėjo būti nesunkiai restauruotas.

Pinigų švaistytojai, pamišę dailinti mūrus

Labai prajuokino žinia, kaip lietuvių literatūros klasikas Vaižgantas yra apibūdinęs Svėdasų dvarą valdžiusiusią italų Mariconi giminę.

[[ge:lrytas:lrytas:949951]]
Neblogu liežuviu garsėjęs Vaižgantas savo raštuose brūkštelėjo pastabą: „Marikoniai Jeronimas, Liucijonas, Pranas – trys kartos, turtingos žeme, – tikri pinigų švaistytojai, pamišę mūrus stilizuoti“.

Ar Vaižgantas norėjo Svėdasų dvaro valdytojų aistrą pastatų grožiui supeikti, ar pagirti – istorikų reikalas. Aišku viena: ši vieta nebuvo prasta nuo pat atsiradimo, o savininkai turėjo fantazijos ir pinigus investavo į architektūrą.

Vietiniai italus sulietuvino ir ilgainiui ėmė vadinti tiesiog Marikoniais.

Žemes perėmė iš Radvilų

XVI amžiuje Svėdasai priklausė žinomiems Lietuvos didikams Radviloms. Vėliau Svėdasų dvaras bei aplinkiniai kaimai atiteko kitai giminės šakai – Biržų Radvilų giminės valdomis.

[[ge:lrytas:lrytas:949954]]
Netoli dabartinių kapinių Svėdasuose stovėjo prašmatnūs didikų Radvilų rūmai. Dvarui priklausė ir Urbaniškio palivarkas (dabar Kamajai). Dalis jo pajamų buvo skiriama Vilniaus reformatų bendruomenei, nes Radvilos prisidėjo prie kalvinizmo plitimo Lietuvoje.

1640 m. rugsėjo 19 d. Svėdasų dvare, susikrimtęs dėl katalikų-reformatų nesutarimų, mirė iš Vilniaus atvykęs kunigaikštis Kristupas Radvila II.

Karolis Povilas Radvila, dar vadinamas Panie Kochanku, Svėdasų dvarą perleido Leonidui Borovskiui. Iš jo dvarą perėmė ir iki 1890 metų išlaikė grafai Mariconi'ai.

Iš caro generolo – lietuvių ūkininkui

Paskutinysis italų palikuonis grafas Liucijonas pastatė prie Svėdaso (Beragio) ežero ištaigingus dvaro rūmus. Apie 1890 m. dvarą valdė caro laikų generolas Božerianovas, o vėliau dvaro centras su parku ir rūmais atiteko pasiturinčiam ūkininkui Juodviršiui. Svėdasų dvaras, rūmų bokštas priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo nemažas tvenkinys, puikus parkas, kurį užveisė iš užsienio pakviesti sodininkai.

Užviręs kraujas ir kaltųjų paieškos

Dėl šios įspūdingos, bet smarkiai suniokotos vietos metėme šalin planuotą temą ir pasukome pas Svėdasų seniūną. Ten paaiškėjo, kad Nepriklausomybės metais nuosavybės teises į savo senelio dvarą atgavusi Teresė Juodviršytė Giedrimienė (dabar jau mirusi) labai rūpinosi, kaip atstatyti istorinius statinius, bet pajėgė tik aptvarkyti miško parką.

Visi apylinkių žmonės, kuriuos kalbinome, vienu balsu kartojo: „Jeigu ne paskutinysis kolūkio pirmininkas, visiškas mankurtas, kuriam reikėjo statinių skardos savo paties reikalams, tasai dvaras nebūtų taip sunykęs“.

[[ge:lrytas:lrytas:949958]]
Ir nusukdavo šalin akis: kaimynas, bet smegenys raudonos. Su juo kalbėti, iš kokių dalykų susideda valstybė, – tuščias reikalas. Žmonėms buvo gėda sakyti kaimyno pavardę, bet buvęs kolūkio pirmininkas bei suniokota dvaro aplinka vaizdingai aprašyta Zenono Juodviršio knygoje „Mes išlikome“ (1996 metais išleido „Aušos“ leidykla Kaune).

Jauniausioji paveldėtoja – panevėžietė

Išgirdę, kad norime rašyti apie apleistą, bet labai įdomų dvarą ir paskatinti lankytojus juo domėtis, vietiniai nusiuntė mus į gretimą kaimą pas Juodviršių gimines, o šie davė filologės Aušros Giedrimaitės Nevirbickienės kontaktus.

Moteris atsiuntė senų dvaro nuotraukų ir papasakojo giminės istoriją, kuri idealiai tiktų aistringam ir patriotiškam filmui apie Lietuvos dvarų likimą.

„Italui Liucijonui Mariconi nuskurdus, o vėliau caro generolui Božerianovui prasigėrus, dvaro centras su parku ir rūmais atiteko bankui, iš kurio jį įsigijopasiturintis ūkininkas, mano prosenelis Mykolas Juodviršis.

Svėdasų dvaras su rūmų bokštu priminė riterių pilį. Prie dvaro buvo nemažas tvenkinys, puikus parkas, kurį užveisė iš užsienio pakviesti sodininkai.

Tai būta išties gražių rūmų: iš toli atsiverdavo puikus parko vaizdas, tolėliau matėsi ežeras. Prie senojo Svėdasų-Salų kelio stovi grafo L. Marikonio iniciatyva pastatyta koplytėlė.

Didikas, vildamasis, kad pasveiks jo paralyžiuota dukra, Dievo garbei pastatė koplytėlę ir net ketino įrengti Kalvarijas. Iki 1941 m. dvare gyveno M. Juodviršio sūnaus Kazimiero (mano senelio) šeima. 1941 m. birželio 14-ąją į Altajaus sritį buvo ištremta visa senelio K.Juodviršio šeima: žmona Emilija, sūnūs Zenonas, Alfonsas, Aloyzas ir dukra Teresė, mano mama.

Pačiam Kazimierui su vyriausiuoju sūnumi Kostu pavyko pasislėpti ir išvengti tremties. Dėdė Kostas emigravo, visą likusį gyvenimą gyveno Kanadoje. Būdamas vyriausias iš vaikų, jis paskutinis mirė prieš metus, sulaukęs 94 metų“, – pasakojo Aušra.

Dvaro menėse laikė gyvulius

Jeigu ne žmonių abejingumas bei aplaidumas, Svėdasų dvaro rūmai galėjo išlikti iki šių dienų. Rūmų menėse apgyvendinti kolūkiečiai (juose ilgą laiką gyveno MTS darbuotojų ir kolūkiečių šeimos) nelabai saugojo svetimą turtą, nepaisė, kad tie pastatai yra istorijos, kultūros, architektūros paminklai. Gražiausiuose „palociuose“ laikė gyvulius. Be atodairos buvo kertami, niokojami vertingiausių rūšių medžiai parke. Pamažu dvaro pastatai virto griuvėsiais. Ne kartą ta tema buvo skelbiamos publikacijos rajono spaudoje. Susirūpinę dėl unikalaus kultūrinio paveldo likimo žmonės bandė atkreipti vietinės valdžios, paminklosaugininkų dėmesį. Tačiau niekas per daug nesuko sau galvos nei dėl Svėdasų, nei dėl kitų Anykščių krašto dvarų niokojimo.

„Mama pasakojo, kad Svėdasų kolūkio pirmininko namo stogas buvo apdengtas pavogta dvaro skarda, ji tuo įsitikino nuvažiavusi apžiūrėti pirmininko namo. Kai namai lieka be stogo, griūna jų sienos... Didžiulis sielvartas, kad dvaras išliko karo metu, tarybiniais laikais, o atgavus Nepriklausomybę, buvo pradėtas griauti ir niokoti“, – sielojosi Aušra.

Apie dvarą bijojo pasakoti anūkei

Vienas dvaro savininkų – šviesaus atminimo dėdė Zenonas Juodviršis – 1996 metais išleido prisiminimų knygą „Mes išlikome“.

   „Atsiminimų knygą parašyti labai skatino giminės Kanadoje. Dėdė Zenonas Juodviršis ją parašė, leidimą finansavo brolis Kostas ir močiutės pusseserė mokslininkė Jadvyga Rimšaitė. Knyga pasirodė 1996 m. lapkritį, o gruodžio 31 d. dėdei Zenonui Juodviršiui sustojo širdis“, – apgailestavo Aušra.

Tremties baisumus iškentęs knygos autorius tegalėjo su nostalgija papasakoti apie kadaise klestėjusį Svėdasų dvarą, buvusius prašmatnius rūmus, čia virusį gyvenimą ir su liūdesiu apgailestauti dėl bebaigiančių virsti griuvėsiais pastatų.
„Mano mama Teresė Juodviršytė Giedrimienė, būdama 42 metų, liko našle su dviem vaikais: broliui buvo 15, man vos treji metai. Močiutė Emilija gyveno su mumis ir mane augino iki 10 metų. Ji mirė 1979 m.

Būdama vaikas, nieko nežinojau apie mamos giminės tragediją. Nei apie trėmimą, nei apie Sibirą. Visose šeimose tremtis, Sibiras buvo tabu. Niekas iš mūsų šeimos nedrįsdavo vaikams pasakoti, kodėl jie gyveno dvare, ir kodėl dabar jis mums nebepriklauso.Tik man išlikęs vaizdas, kaip močiutė dienų dienas leido prie stalo skaitydama ar rašydama laiškus, žiūrėdama nuotraukas ir apraudodama savo sūnus“, – kalbėjo Aušra.

Vietiniai žinojo, kas dvaro savininkai

Svėdasų kapinėse buvo palaidotas senelis Kazimieras Juodviršis, jo keturios seserys, močiutės Emilijos tėvai ir senelė, mes nuolat lankėm kapus ir maždaug nuo 10-ųjų savo gyvenimo metų labai ryškiai prisimenu keliones į Svėdasus.
Kiekvieną kartą užvažiuodavom į dvarą. Prisimenu, kad žmonės, kurie ten gyveno, mus visada priimdavo, pakviesdavo į vidų.

Jie žinojo, kad atvažiuoja buvę šeimininkai. Mačiau koklinius didžiules krosni, sienas, išdažytas ornamentais, parketą, didžiulius gražius verandos langus.
Mums leisdavo pasirinkti sode obuolių, mama visada prašydavo atsigerti vandens iš šulinio. Mama rodė man kambarius ir pasakojo, kur kas buvo, kaip atrodė.

Miestelio grietinėlės vizitas

„Iki šiol man nuostabiausia istorija apie tradiciją, kuri vasarą dvare buvo labai populiari. Sekmadienio vakarais iš Svėdasų pėsčiomis ateidavo miestelio grietinėlė – klebonas, viršaitis, mokytojos ir kiti pasiklausyti lakštingalų. Visi užlipdavo į dvaro bokštą, ten buvo tokia apžvalgos aikštelė, gerdavo arbatą ir vakarodavo. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę ir iširus kolūkiui, žmonės išsikėlė. Vyriausias dėdė Kostas gyveno Kanadoje, todėl mama su vieninteliu gyvu broliu Zenonu rūpinosi dvaro ir žemių atgavimu.

Sugriautą dvarą ir dalį žemių jie atgavo. Žemes kurį laiką nuomodavo, nes svėdasiškiai ten ganydavo gyvulius. Žinau, kad kažkokia didelė Kauno gamykla apie 1995 -1996 metus norėjo pirkti dvarą ir įrengti savo darbuotojams poilsiavietę. Net ir atstatymo projektas lyg ir buvo padarytas. Dėdė Zenonas buvo su jais susitikęs, bet atstatymui reikėjo milijonų, taip niekas ir nesiėmė šio darbo“, – pasakojo Aušra.

Dvarą niokoja savi vagys

   Prieš dvidešimt metų buvo susirūpinta likusių statinių konservavimu. Biržiečiai restauratoriai užmūrijo pastatų angas, plyšius, apdengė statinių viršų skarda, kad drėgmė nepatektų į vidų ir neardytų mūro, medienos. Bet restauratorių pastangos nuėjo perniek. Vagišiai nuplėšė skardą, išlupo plytas, ištampė, ko kam reikėjo.
„Tarp jaunesniųjų paveldėtojų nėra nė vieno ekonomisto, verslininko ar ūkininko. Rūpintis dvaru, parku, žemėmis nebuvo kam. Kai Lietuvoje kilo dvarų pirkimo bumas, buvo žmonių, kurie domėjosi dvaro pirkimu, bet mama nesiryžo jo parduoti – jai buvo pernelyg skaudu. Kiek galėjome tiek tvarkėme parką patys“, – sakė Aušra.

Vietiniai specialistai pinigų neturi

Paveldėtoja bendravo su Utenos paveldosaugininkais, tačiau ir jie neturi lėšų padėti restauruoti statinius ir atkurti dvaro teritoriją.

   „Dvarą esame priversti parduoti. Tikimės ir svajojam, kad atsiras patriotiškas ir paveldo svarbą suvokiantis pirkėjas, kuris bent užkonservuotų tai, kas dar likę. Buvo norinčių pirkti tik parką dėl medienos, jiems dvaras ar jo istorija nerūpėjo, – tiems nepardavėme“, – kalbėjo Aušra.

Miško užgožtas dvaras sukrečia kiekvieną apsilankiusį. Čia vis dar gyva jo dvasia.

Redakcijos prierašas. Susidomėję šia unikalia istorija ir sutikę vilniečių, kurie jau bandė rengti švietėjiškus pokalbius dvaro teritorijoje, kviečiame atsiliepti žmones, kurie norėtų prisidėti, kad Svėdasų dvaras ir parkas taptų gyvybinga ir lankoma vieta.

[[ge:lrytas:lrytas:230438]]

Svėdasų vaiduoklio istorija verta geriausio filmo scenarijaus

Apleistoje ligoninėje tyrinėtojas užfiksavo vaiduoklį?