1997-aisiais D.Jasaičiui, dirbusiam Kuršių nerijos miškų urėdijoje miškininku, ir jo šeimai buvo skirtas 23,13 kvadratinio metro tarnybinis butas su daliniais patogumais, o nuomos sutartis sudaryta neterminuotam laikui. Kas mėnesį už buto nuomą tenka mokėti 23 eurus.
Prieš dešimtmetį Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą su prašymu nutraukti gyvenamosios nuomos sutartį.
Tačiau teismo sprendimas buvo palankus D.Jasaičiui. Tokia pat buvo ir Aukščiausiojo teismo nuomonė.
Dabar tikimasi, kad butą perims Turto bankas – tuomet jis bus parduotas aukcione.
Penktus metus Neringos meru dirbantis 43 metų D.Jasaitis nemano, kad tai būtų pasaulio pabaiga.
– Daugeliui turbūt keista, kad iki šiol neįsigijote nuosavo būsto. Kodėl? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Jasaičio.
– Negalėčiau pasakyti, kad man jo nereikia, bet pagal pajamas, kurias dabar gaunu, nenoriu įsivelti į banko paskolas. Imti ją trisdešimčiai metų, prisirišti būtent prie tos vietos, kai nežinai, kur būsi po kurio laiko...
O savų pinigų paprasčiausiai neturiu – mano pajamų deklaracija vieša.
– Vis dėlto, palyginti su daugumos Lietuvos žmonių, jūsų atlyginimas nemažas.
– Į rankas gaunu 1600 eurų. Bet taip yra tik dvejus metus, kai buvo padidinti merų atlyginimai. Iki tol gaudavau 800 eurų. Tikrai turiu kur išleisti tuos pinigus.
Neseniai nusipirkau trejų metų senumo automobilį, į jį teko nemažai investuoti, turėjau kitokių įsipareigojimų. O mero rinkimai – nebe už kalnų. Liko pora metų.
– Jūsų vaikai jau savarankiški?
– Kol kas dar ne. Dukra mokosi Vytauto Didžiojo universitete, studijuoja viešuosius ryšius. Šiemet turėtų baigti bakalauro studijas, svajoja apie magistrantūrą.
Sūnus mokosi Klaipėdos universiteto Sveikatos fakultete ir leitenantų mokykloje – į universitetą įstojo atitarnavęs savanoriu, gaus leitenanto laipsnį. Už mokslus tenka mokėti.
– Jūs išsituokęs?
– Išsituokęs seniai. Yra, kaip yra. Iš pradžių su dviem vaikais gyvenome šiame butelyje, paskui žmona su vaikais persikėlė į kitą savivaldybės nuomojamą butą.
– Tai tas tarnybinis butas nebuvo jūsų gyvenimo svajonių išsipildymas?
– Ten tebuvo plikos sienos: nei virtuvės, nei tualeto, nei dušo.
Butą įrengiau pats, samdžiau meistrus.
Džiaugiausi, kad taip susiklostė: užaugau šiame kieme, už sienos gyvena mano tėvai.
Vanduo, elektra atvesta iš mano tėvų namų. Ir šildymas nuo tėvo krosnies, kūrenamos malkomis.
Gyventi Neringoje man patinka. Bet būsto kainos čia – 5–6 tūkst. eurų už kvadratą – man neįkandamos.
– Kaip bus, jeigu liksite be buto?
– Dėl to visiškai nesijaudinu. Tas butas nėra kokia nors didžiulė vertybė.
Gal pavyks jį nupirkti aukcione, jei kainų nesukels iki neprognozuojamų aukštumų, o tai būdinga Neringai.
Neprapulsiu. Nuomojuosi šį būstą, jei reikės, išsinuomosiu kitą.
Dar neprarandu vilties, kad Vyriausybė perduos butą Neringos savivaldybei ir savivaldybė sudarys su manimi nuomos sutartį.
Kaip bus – taip. O jei reikės išsikelti – gal tai taps motyvu ką nors gyvenime keisti, ieškoti ko nors naujo.
– O gal sutiksite turtingą moterį...
– Gal jau ir sutikau. Bet žinote, kaip su tomis moterimis būna, – dažnai ir joms tampi nereikalingas, jei nieko neturi.
– Gyvenate vienas. Samdote šeimininkę ar pats šeimininkaujate?
– Viską darau pats. O gamindamas maistą galėčiau pakonkuruoti ne su vienu kulinaru.
Maisto gamyba – mano pomėgis. Verdu, grybauju, žvejoju, pats gaminu ir kitus vaišinu. Neretai sulaukiu prašymų išduoti patiekalų receptus.
– O koks jūsų firminis patiekalas?
– Stirnienos kepsnys. Bet seniai jį ruošiau, nes jau penkerius metus nemedžiojau.
