Jokių draudimų nepaisydavęs ir Vilniaus Senamiestyje įžūliai kavines įrenginėjęs 48 metų S.Visockas turės atsakyti už suniokotą Vilniaus benediktinių vienuolyno pastatą, kuriame 2011 metais jis atidarė Kotrynos vyninę.
Vienuolyne įkūrė vyninę
Teismas nustatė, jog bendrovė „Salanda“, kuriai priklausė Kotrynos vyninė, sunaikino unikalias XVII–XIX amžiaus medžio ir metalo interjero detales, taip pat sudarkė vidaus patalpų planinę struktūrą.
Vilniaus arkivyskupijos kurijai priklausančias patalpas išsinuomojęs S.Visockis tvarkėsi taip, kaip jam patinka – kultūros paveldo objekte be leidimų išbetonavo laiptus, išgriovė vienuolyno celes antrajame aukšte, išėmė unikalias duris.
Kultūros paveldo departamentas pareiškė, jog verslininkas sunaikino istorinį, kultūrinį bei didelę materialinę vertę turintį turtą ir pareiškė jam beveik 23 tūkstančių eurų ieškinį.
Nesidomėjo pastato istorija?
Bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas šį ieškinį sumažino tik keliomis dešimtimis eurų, nes kai kurios vertybės buvo ne visiškai sunaikintos, todėl jų atkūrimo darbai turėtų kainuoti mažiau nei buvo planuota.
Byla dėl suniokotų kultūros vertybių teisme buvo nagrinėjama dvejus metus. S.Visockis nuo pat pradžių kratėsi bet kokios atsakomybės, todėl teko apklausti daugybę liudytojų.
Ne vieną barą ir kavinę Vilniaus centre atidaręs S.Visockis tikino iš viso nežinojęs, kad patalpos šalia Šv.Kotrynos bažnyčios – kultūros vertybė, nes nuomos sutartį esą pasirašė bendrovės „Salanda“ vadovė, o jam nebuvo parodyti jokie dokumentai.
Apklausus liudytojus paaiškėjo, jog patalpas surado ir su jų
šeimininkais dėl nuomos tarėsi pats S.Visockis.
Žvalgėsi ir į benamius
Verslininkas rūpinosi ir šių patalpų remontu, nors teisme jis tikino, kad galėjo būti suklaidintas projektus ruošusių architektų. Teismas nustatė, jog rengiant vyninę vienuolyno patalpose atlikta daugiau darbų nei buvo numatyta projekte.
Teismui buvo nelengva nustatyti, kiek ir kokių vertybių buvo patalpose, kai jas išsinuomojo bendrovė „Salanda“. S.Visockis tikino, jog dalis jų galėjo būti sunaikinta ir anksčiau. Arkivyskupijai priklausančios patalpos ilgą laiką buvo nenaudojamos, todėl, jo teigimu, paveldą galėjo suniokoti benamiai ar per kiaurą stogą tekantis vanduo.
„Teisme buvo apklausta daug liudytojų, kurie šiose patalpose lankėsi ir jas matė skirtingu laikotarpiu, todėl šios versijos nepasitvirtino", – aiškino teisėjas U.Trumpulis.
Galvojo tik apie pelną
Teismas padarė išvadą, jog Vilniaus benediktinių vienuolyno pastatas ir buvo unikalus tuo, kad jame kultūros vertybės išliko geros būklės. „Jos išsilaikė dešimtmečius ar net šimtmečius ir sunyko tik tuomet, kai patalpos buvo išnuomotos“ – kalbėjo teisėjas.
Teismas nustatė, jog vertybės galėjo būti sunaikintos, neteisėtai atliekant remonto darbus: „Buvo siekiama kuo greičiau sutvarkyti patalpas ir jas pritaikyti komercinei veiklai, kad kuo greičiau būtų gaunamas pelnas“.
Į istorinį paveldą ranka numojusiam S.Visockui teismas skyrė dvejų metų laisvės apribojimą. Jis be teisėsaugos žinios negalės keisti gyvenamosios vietos ir per metus turės įsidarbinti, kad atlygintų padarytą žalą.
Elgėsi lyg chuliganas
Kai pareigūnai pradėjo tyrimą dėl suniokoto vienuolyno pastato. S.Visockas dar buvo neteistas, tačiau kol teismas nagrinėjo šią bylą, už panašius tris nusikaltimus jam buvo skirta dar viena bauda.
Kilus triukšmui dėl suniokoto vienuolyno pastato, S.Visockis teismuose dar bandė aiškintis su Vilniaus arkivyskupijos kurija dėl nutrauktos nuomos sutarties, tačiau Vilniaus apygardos teismas (VAT) nusprendė, kad verslininkas iš buvusio vienuolyno išvytas pagrįstai.
Nors S.Visockis iš vienuolyno pastato buvo išvarytas, rankų nenuleido. Žia pat, už vienuolyno durų, šalia Šv.Kotrynos bažnyčios, jis įrengė lauko kavinę, o biotualetai lankytojams buvo pristumti prie pat poetės J.Vaičiūnaitės paminklo.
2014 metų vasarą Vilniaus valdininkai pašiurpo ant Išganytojo kalno Subačiaus gatvėje pamatę statomą lauko kavinę. Iš pradžių S.Visockis Subačiaus gatvėje iš savivaldybės išsinuomojo apleistą požeminę slėptuvę,o paskui ja prisidengdamas įrengė medinę terasą, nors tam jokios teisės
neturėjo.
Medinę kavinės terasą Subačiaus gatvėje S.Visockis pradėjo statyti dar nenutilus triukšmui dėl jo baro „Cash“ lauko kavinės Vilniaus gatvėje. S.Visockis kavinę Vilniaus gatvės kieme sumanė įrengti tiesiai ant šaligatvio.
Aplinkinių gyventojų skundų sulaukusi savivaldybė verslininką nubaudė kovą, bet terasa buvo išardyta tik gegužę. Nugriauti teko ir ant kalno kylančią kavinę.
