Fantazijos? Anaiptol. Mat pasirodo, kad Vyriausybė iki šiol nesugebėjo suformuoti žemės sklypo Gedimino prospekte.
Iš Valstybės kontrolės paskelbtos ataskaitos apie nekilnojamojo turto valdymą aiškėja daugybė sunkiai įtikėtinų dalykų.
Pasirodo, vien Vilniaus centre yra tūkstančiai kvadratinių metrų valstybės įstaigų patalpų, kurios dešimtmečius nenaudojamos, pūdomos arba už dyką perleidžiamos įvairioms asociacijoms, organizacijoms.
Apsitvėrė storais strypais
Nors žemės sklypo po pastatu Gedimino prospekte paskirtis administracinė, Vyriausybė nesielgia kaip gera šeimininkė.
Rūmuose Vyriausybė įsikūrė 1992-ųjų sausį, tačiau per 26 metus nesugebėjo suformuoti sklypo.
Tuo metu NŽT jau seniai įspėjo, kad tai privalu padaryti per 3 mėnesius.
Beje, taip abejingai į jai patikėtą valstybinę žemę kaip Vyriausybė žiūri retas.
Tik 6 procentai valstybės valdomų pastatų eksploatuoti žemės sklypai nesuformuoti ir Nekilnojamojo turto registre neregistruoti.
Tad dabar aišku, kodėl neseniai Vyriausybė apsitvėrė storais metaliniais strypais, ir tai padaryta ne saugumo sumetimais. Vyriausybei svarbiau, kad kas nors kojos į jos daržą neįkeltų. Juolab kad neaišku, kur to daržo ribos.
O ką pati Vyriausybė? Ji teisinasi, kad žemės sklypu nepasirūpino, nes tam vis neužtenka pinigų.
Taip, juk ir pats Vyriausybės keturių korpusų kompleksas palyginti kuklus, nors anais laikais komunistų partijos būstinei statytas.
Sako, kad sovietmečiu architektas Vytautas Čekanauskas Maskvoje jį apgynęs išrėžęs neatremiamą argumentą: „Centrinio komiteto pastatas turi būti kuklus kaip ir pats Leninas.“
Priklauso sovietų valdybai
Na, Lenino dvasia iš Vyriausybės rūmų išgaravo, nors jų koridoriuose ir salėse išlikę autentiški sovietmečio interjerai, iliustruojantys tuo metu vyravusią stilistiką.
Bet Leninas gyvas S.Batoro gatvėje. Čia yra 5-uoju numeriu pažymėtas pastatas, kurį, kaip rašoma dokumentuose, tebevaldo Vilniaus miesto Lenino rajono namų ūkio valdyba.
Valstybės kontrolės tikrintojai aimanuoja: tokių pastatų, kuriuos vis dar valdo subjektai, turėję išnykti kartu su sovietmečiu, yra per tūkstantį.
Kadangi nurodyti pasenę ir neteisingi duomenys, sunku įvertinti, kas valdo šį turtą.
Patikslinsime: pastate, vis dar priklausančiame Lenino rajono namų ūkio valdybai, šeimininkauja įmonė, kuriai priklauso populiari šašlykinė prie Pūčkorių atodangos.
Tai ne vienintelis Lenino rajono namų ūkio valdybai priklausantis objektas. Iš viso jų Vilniuje – net 16.
Galima būtų nekvaršinti galvos dėl 16 kvadratinių metrų sandėliuko Debesijos gatvėje ar inžinerinio statinio Antakalnio gatvėje.
Nustebino net ir premjerą
Tačiau Lenino rajono namų ūkio valdybai priklauso ir 300 kvadratinių metrų namas Žolyno gatvėje, 45 kvadratinių metrų pastatas Valakupių gatvėje.
Yra statinių ir kitose prestižinėse vietose – Rato, Antakalnio, Svajonių, Šilo, Vykinto gatvėse.
Lenino rajono butų ūkio valdybai priklausančiais pastatais stebėjosi net premjeras Saulius Skvernelis, kai praėjusiais metais pirmą kartą buvo suskaičiuotas valstybės turtas. Bet ar kas nors per metus pasikeitė?
Yra dar didesnių valstybei priklausančių pastatų, kurie nenaudojami, tiesiog pūdomi.
Štai Švietimo ir mokslo ministerijai devynerius metus priklauso 295 kvadratinių metrų administracinės paskirties pastatas, pažymėtas Augustijonų gatvės 4-uoju numeriu.
Pastatas Senamiestyje nenaudojamas, bet ministerija jo Turto bankui perduoti ir parduoti neplanuoja. Apskritai nežino, ką toliau darys.
Gedimino prospekto 38-ajame pastate įsikūrusios Energetikos ir Ūkio ministerijos. Čia, miesto centre, nenaudojama net 1290 kvadratinių metrų patalpų. Tai didžiausios iš valstybės perimtos patalpos, kurios niekam nepritaikomos.
O Algirdo gatvės 31-ajame name liko nenaudojami 564 kvadratiniai metrai, nes Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba išsikraustė į kitas patalpas.
Draudimo išmokų nesulauktų
Krašto apsaugos ministerijai patikėjimo teise valdomose patalpose Šv.Ignoto ir Totorių gatvėse tuščių kampelių nerasi, bet blogai tai, kad šie statiniai neapdrausti.
Jei, neduokdie, kariūnų buveines nuniokotų gaisras arba gamtos stichija, jas remontuotų iš mokesčių mokėtojų kišenių.
Kad tai ne juokai, patyrė Vilniaus savivaldybė, kai prieš šešerius metus sprogimas suniokojo pirtį Subačiaus gatvėje.
Sprogimo metu pirties draudimo terminas buvo pasibaigęs, o iš naujo šio statinio drausti niekas nepasivargino.
14 tūkst. eurų iš sostinės biudžeto pareikalavo ir tragiškas gaisras Žirmūnų gatvės 93-iajame daugiabutyje 2007 metų kovą. Mat savivaldybei priklausantys 6 socialinio būsto butai šiame name nebuvo drausti. Viename jų kaip tik ir buvo įsiplieskęs gaisras.
Savivaldybei teko sumokėti ne tik už jai priklausančių butų bei bendrojo naudojimo patalpų remontą. Daugiau nei 7 tūkst. eurų prireikė pakloti už laikiną padegėlių apgyvendinimą.
Beveik tuo pačiu metu gaisras kilo ir Brolių gatvės 9-ajame name. Nors jo padariniai ne tokie skaudūs, savivaldybei taip pat teko remontuoti jai priklausantį turtą, nes negalėjo tikėtis draudimo išmokų.
Po šių gaisrų paaiškėjo, kad savivaldybei priklausantis socialinis būstas yra neapdraustas.
Apie ateitį net negalvoja
Valstybės kontrolės valdymo audito departamento direktorė Živilė Simonaitytė nesakė, kad auditas parodė, jog nėra ilgalaikių valstybės nekilnojamojo turto valdymo gairių.
Neaišku, kiek ir kokio turto reikia tam tikroms funkcijoms atlikti, apskritai kiek yra turto, kurį tikslinga nuomoti, ateityje plėtoti ar parduoti.
Tikrintojai neskaičiavo, kiek statinių priklauso seniai neegzistuojantiems Lenino, Tarybų ar Spalio rajonams. Tiesiog atrinko kelis pavyzdžius iš Valstybės turto informacinės paieškos sistemos. Neabejojama, kad ten jų yra daugiau.
Netrukus Lietuva švęs šimtmetį, tačiau iki šiol kai kurių valstybinių pastatų šeimininkai tebevadinami kaip sovietmečiu, o sklypo, kuriame stūkso rūmai Gedimino prospekte, ribų nežino netgi pati Vyriausybė.
