Maždaug šešių aukštų namui prilygstanti metalo konstrukcija šalia Kruizinių laivų terminalo aikštės užima nemenką dalį senosios piliavietės.
Čia ji stūkso nuo pokario laikų.
Griaučių niekas nepajudino
Sovietmečiu, kai piliavietėje veikė žvejybos laivų remonto įmonė, aprūdijusių metalo sijų niekas nepastebėdavo – miestiečiai tais laikais negalėdavo įžengti į uždarą jūrų uosto zoną.
Dabar laivų remontininkai dalį savo verslo jau perkėlė į kitą vietą, kai kurie piliavietės teritoriją užgriozdinę senieji cechai jau nugriauti, bet metalo griaučių niekas nepajudino.
Net miesto senbuviai gūžčioja pečiais – kodėl tokioje vietoje, kur nuolat vaikštinėja žmonės, vyksta džiazo festivaliai, karių paradai, kiurkso neaiškios kilmės ir paskirties metalo laužynas.
Geležies raizgalynė glumina
Paveldosaugos specialistai šį statinį vadina valstybės saugomu technikos paminklu – didžiuoju elingu, kuriame kadaise buvo statomi ir remontuojami laivai.
Statinys primena šalia Danės žiočių tarpukariu veikusią vokiečio Pauliaus Lindenau laivų statyklą (1919–1944 m.). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis savo verslą perkėlė į Hamburgą.
Geležies sijų raizgalynė po atviru dangumi glumina kruiziniais laivais į Klaipėdą atplaukiančius užsienio turistus – kituose Baltijos šalių uostamiesčiuose tokių griozdų su žiburiu nerasi.
Apleistame elinge buvo siūloma įrengti pramogų areną, kino salę, kūrybos dirbtuves, pritaikyti jį šventėms, spektakliams, švietėjiškiems renginiams, istorinių laivų liekanoms eksponuoti.
Užsimojusi paminėti senos laivų statyklos šimtmetį Jūrinės kultūros koordinacinė taryba (JKKT) rengėsi pristatyti išlikusį jūreivystės paveldą, norėjo surengti mokslinę konferenciją.
Valdžiai nerūpi paveldas
„Mes siūlėme 2019-uosius paskelbti didžiojo elingo metais, paraginome vasarą jūrų uoste organizuoti su laivų statyba ir remontu susijusius renginius“, – kalbėjo JKKT vadovas Petras Bekėža.
Tokiai iniciatyvai pritarė ir žadėjo ją remti kone visos uosto krovos įmonės, Lietuvos jūrų muziejus, tačiau vicemeras Artūras Šulcas pareiškė, kad savivaldybei yra svarbesnių reikalų.
„Piliavietėje daugelį metų rūdijantis elingas uostamiesčio valdžiai – lyg sprangi ašaka gerklėje, kurios ji negali nei išspjauti, nei praryti“, – apmaudą liejo visuomenininkai.
Pasak jų, jūrų paveldas valdininkams nerūpi, nes žengus žingsnį pirmyn po to jau reikėtų ne vizijas tapyti, o konkrečiai kibti į darbą – ieškoti investicijų, rengti projektus.
Vertybė ar svetimkūnis?
Nežinia, kada atsirado šis elingas. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad iškilo dar 1888 metais. Tačiau yra žinių, kad dabartinį pavidalą statinys įgijo karo pabaigoje, nespėta uždengti tik stogo.
Anksčiau svarstyta galimybė pašalinti metalo griaučius palikus kelias konstrukcijas. Senąjį elingą įtraukus į jūrų uoste valstybės saugomų technikos paveldo vertybių sąrašą tokios grėsmės neliko.
Kai Klaipėdos pilis neteko strateginės reikšmės, miestelėnai, magistratui leidus, griovė senuosius mūrus, ištampė plytas naujų pastatų statybai. Tarpukariu niekas nesijaudino, kad P. Lidenau savo įmonės elingą stato ant Mėmelburgo kryžiuočių pilies griuvėsių. Sovietmečiu kultūros paveldą naikino vokiečio verslą šioje vietoje tęsę žvejybos laivų remontininkai.
Jeigu dabar koks nors verslininkas sumanytų didesnio tonažo laivus remontuoti Klaipėdos piliavietėje, šalia išlikusių senųjų bastionų ir kazematų, tokam narsuoliui paveldosaugininkai iškart šertų per nagus - tokia pramonės invazija prilygtų užmojui pastatyti šiuolaikišką pramogų ir prekybos centrą Šventaragio slėnyje - Gedimino pilies pašonėje.
Unikalus paminklas
Todėl kai kurie klaipėdiečiai ir miesto svečiai stebisi, kodėl piliavietės vaizdą sudarkęs buvusios P.Lindenau statyklos elingas garbinamas kaip kultūros paveldo objektas. Jeigu taip yra, kodėl aprūdijęs vaiduoklis stūkso nepajudinamas - savivaldybė nerodo jokių pastangų jį pritaikyti naujoms reikmėms, skeptiškai vertina entuziastų iniciatyvas ?
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio atstovas Laisvūnas Kavaliauskas neigia skeptikų kalbas, jog senasis elingas - tik griozdas, kurį reikėtų pašalinti iš miesto širdimi vadinamos senisos piliavietės.
"Man liežuvis neapsiverčia elingą vadinti "nereikalingu griozdu". Tokio unikumo neatrasi kituose Baltijos šalių uostamiesčiuose. Kažkada pats smarkiai prisidėjau, kad jis būtų įtrauktas į technikos paminklų sarašą", - kalbėjo paveldosaugininkas.
Viduramžius menanti Klaipėdos piliavietė dabar atkuriama ir pritaikoma visuomenės reikmėms, tad net istorikams, o ką kalbėti apie uostininkus, nelabai aišku, ką daryti su viešoje erdvėje stūksančiais metalinio elingo griaučiais.
Neliečiamas ančiukas
L.Kavaliauskas tikisi, jog naujai išrinkta miesto taryba, valdininkai susiprotės, veidu atsigęž į Jūrų uoste ir šalia jo išlikusį paveldą: "Specialistai jau pateikė įvairių idėjų, kaip atgaivinti elingą, pritaikyti jį kultūros renginiams, turizmui".
Klaipėdoje net pastarasiais metais sunaikinta nemažai vertingų statinių. Buvusiame Vitės žvejų kvartale išnyko valtims kelią į uostą rodęs navigacinis bokštas, nugriauti ko ne visi senąjį Memelį garsinę metaliniai telegrafo ir elektros stulpai gatvėse.
Jeigu kam nors kyla kokių nors neaiškumų dėl senųjų statinių šiuolaikiniame kontekste vertės, pasak L.Kavaliausko, reikia tartis su specialistais, toliau tęsti diskusijas, aiškintis, o ne kviestis buldozerius ir žvalgytis į metalo laužynus.
Paminklosaugininkai primena, jog tarpukariu istorinį Klaipėdos pilies vaizdą sudarkęs nebaigtas statyti P.Lindenau laivų statyklos įrenginys paradoksiškai įgijo naują statusą - tapo valstybės akylai saugoma kultūros paveldo vertybe.
Todėl rūdžių ėdamas elingas ir toliau dunksos prestižinėje vietoje neliečiamas, kol iš bjaurus ančiuko virs gražuoliu gulbinu.
