Pasipiktinusių gyventojų ir poilsiautojų skambučiai policijoje netilo iki paryčių. Naktį muzika buvo aiškiai girdima net už pusantro kilometro nuo renginio vietos. Netoli gyvenantiems palangiškiams ir svečiams nebeliko nieko kito, kaip tik miegoti užsidarius langus. Tačiau ir tai nedaug tegelbėjo. Po nuskambėjusios žinios, jog Palangos meras Šarūnas Vaitkus priešinsis tam, jog prezidentinė vila „Auska“ būtų privatizuojama parduodant ją aukcione, Palangos savivaldybėje apsilankė Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius.
Būti ar nebūti
Panašu, kad viena iš garsiausių sovietinio elito prabangos palikimų Palangoje – garsioji „Auska“, anais laikais vadinta „Brežnevo vila“, vis dėlto bus privatizuota. Tiesa, Palangoje atostogavęs šalies premjeras Saulius Skvernelis viešai prasitarė, kad jis šio objekto privatizavimui nepritars.
Po to, kai žiniasklaida paskelbė apie valstybės planus parduoti 1979 m. pastatytą ir tais laikais itin prabangią Palangos vilą „Auska“, didelis nepasitenkinimo bruzdesys buvo girdimas netgi Seime.
Kritikos strėles laidė ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus. „Ar valstybei jau gresia badas, kad prireikia parduoti unikalioje pajūrio vietoje esančius pastatus?“ – klausė meras, sužinojęs apie Turto banko ketinimus.
Apie „Auskos“ viešbučio ateitį pradėta svarstyti dėl to, kad kitų metų balandį baigiasi šio objekto nuomos sutartis, kuri 10 metų buvo sudaryta su Rusijos kapitalo valdoma Vilniaus bendrove „Ambra investicijos“.
Valstybei atsisakius išlaikyti nuostolingai veikusią įmonę, ji buvo atiduota Ūkio ministerijai, kuri buvo numačiusi įmonę paversti akcine bendrove, o jos akcijas parduoti. Beveik prieš 10 metų 32,2 mln. litų (apie 9,3 mln. eurų) buvo įvertinti visi „Baltijos“ valdomi prestižinėse pajūrio vietose esantys viešbučiai.
Palangos savivaldybę labiausiai gąsdina tai, kad „Auską“ ketinama privatizuoti su teise nuomotis viešbučiui priskirtą apie 22 hektarų ploto pajūrio miško sklypą.
Teritorija turi likti ateities kartoms
Palangos meras Š. Vaitkus yra tikras, kad tie keli milijonai eurų, kuriuos ketinama gauti už šį prestižinį objektą, ištirps milijardiniame šalies biudžete ir apčiuopiamos naudos valstybei neduos: „Iš tiesų, po paviešinimo, kad „Auska“ galimai bus privatizuojama, mano reakcija buvo žaibiška. Nes aš tikrai nepritariu, kad tokie pastatai ant jūros kranto, kurių Lietuva beveik neturi, būtų privatizuojami aklai.
Iš esmės mes nenorime dar vienų, tik didesnių, dušinių ant jūros kranto, kuros bus aptvertos ta pačia spygliuota viela, tik bus privati vila. Manau, kad valstybė tokius objektus galėtų išsaugoti ir neparduoti, nes šiandien valstybė nejaučia tokio finansinio bado, kokį patyrė 1992-aisiais. Tada mūsų jauna valstybė neturėjo pakankamai lėšų ir buvo įsakmiai pasakyta savivaldybėms privatizuoti pajūrio infrastruktūros objektus.
Kalbu apie tualetus, apie dušines. Tada tai buvo suprantamas sprendimas, bet šiandien situacija yra kitokia. Šiandien nėra taip blogai, kad reikėtų 22 hektarus teritorijos ir pastatus atiduoti ir leisti kažkam privatizuoti.
Paskambinau ministrui pirmininkui, pasiteiravau, ar tai tikrai sėkmingas sprendimas, ir jis man pažadėjo, kad jokių privatizacijų nebus. Turto banko generalinis direktorius M. Sinkevičius taip pat neprieštarautų, kad pastatas būtų perduotas savivaldybei, nes 2021 metais baigiasi galiojusi sutartis.
Kad išsaugotume šį objektą, mes galėtume skelbti koncesijos sutartį 25 metams, kad ateitų koks nors tarptautinio tinklo viešbutis arba verslas, kuris norėtų investuoti ir sukurti modernias gydyklas, bet tai nebūtų privatizacija. Be to, palangiškiams būtų sukurtos papildomos darbo vietos.“
Pasididžiavimas – baseinas
Vilos „Auska“ pasididžiavimas – vienintelis Lietuvos formos baseinas su šildomu jūros vandeniu. Švarus vanduo tiekiamas per pusantro kilometro ilgio vamzdį tiesiai iš Baltijos jūros.
„Auskai“ priklauso pusė kilometro privataus paplūdimio, kuriam jau metų metus suteikiama mėlynoji vėliava, reiškianti atitiktį aukščiausiems švaros ir kokybės reikalavimams. Internete rašoma, kad tai – arčiausiai jūros esanti vila Lietuvoje.
Vila sulaukė nemažai pasipiktinimo visuomenėje dėl to, kad toks didelis plotas miško yra aptvertas didžiule metaline tvora ir nėra prieinamas eiliniams poilsiautojams.
Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad tvora, turėjusi saugoti valdininkų privatumą, pažeidžia Miškų įstatymą ir Lankymosi miške taisykles. Mat jie nurodo, kad visuomenei turi būti suteikta galimybė patekti į valstybės teritorijoje esančius miškus.
Ryškus tarybinio laikotarpio architektūros reliktas
Architektas Edmundas Benetis palangiškių vadinamą „Brežnevo vilą“ įvardija kaip labai ryškų tarybinio laikotarpio architektūros reliktą.
„Tai labai uždara ir iki pat 1990 metų KGB akylai saugota apie 22 hektarų teritorija, kurioje tiesiog užkopėje dar „prie Brežnevo“ buvo pastatyta unikali poilsinė aukščiausiems Sovietų Sąjungos nomenklatūros atstovams, – pasakoja E. Benetis. – Ne šiaip – aukštiems SSRS pareigūnams, bet patiems aukščiausiems. Iš čia ir tas liaudiškasis poilsinės pavadinimas.“
Žinomo architekto nuomone, „Auska“ turėjo Palangoje ir savo pirmtaką: visai šalia jos, tik kiek arčiau Palangos, gerokai anksčiau, dar 1967 metais, išdygo žymiai kuklesnė „Kosygino vila“, skirta tuometiniam SSRS ministrų tarybos pirmininkui Aleksejui Nikolajevičiui Kosyginui, kuriam čia patiko ir kuris lankėsi čia ne kartą. „Kosygino vila“ tebestovi ir dabar, bet iki jos prieiti jau nepavyks – privatizuota.
Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo „Brežnevo viloje“ ne kartą poilsiavo Lietuvos Respublikos prezidentai, tarp „Auskos“ svečių buvo ir buvęs Vokietijos Demokratinės Respublikos lyderis Erikas Honekeris, Mongolijos vadovas J. Cedenbalas, buvęs Rusijos Federacijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas ir daug kitų politikos, ir ne tik, įžymybių. Palangoje poilsiaujančius A. Kosyginą ir E. Honekerį matė ir architektas E. Benetis.
Architektas prisimena, kad „Brežnevo vilą“ projektavo Miestų statybos projektavimo instituto architektas Juozas Šipalis.
„Tas pats, kuris Palangoje suprojektavo „Bame“ (taip palangiškiai vadino ir vadina naująjį tarybinio periodo „Taikos“ mikrorajoną prie dviejų benzino kolonėlių, Klaipėdos ir Kretingos gatvių sankryžoje) pirmojo „C“ kvartalo gyvenamuosius namus su praėjimais ir pravažiavimais po jais ir atvirais viršutinių aukštų nusklemptais balkonais, – sakė pašnekovas.
Architektui E. Benečiui ne kartą teko bendrauti su Juozu. „Auskos“ projekto autorius projektuodamas ją kolegiškai skundėsi, jog po tarybinio projektavimo praktikos ir normatyvinių apribojimų labai sunku yra „persilaužti“ į projektavimą, kai viskas galima ir „daryk, ką nori“, „kad tik patiktų„, kai šiam objektui skirtos medžiagos (metalas, stiklas, aliuminis, bronza ir pan.) buvo neribojamos, o visi gaminiai (langai, durys, lovos, šviestuvai, rankenos ir pan.) buvo individualūs, skirti tik šiam objektui.
Vilos statybą kuravo Komunistų partijos Maskvos miesto komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Grišinas, kuris buvo atvykęs į Palangą ir net dalyvavo pasitarime. „Auskos“ apsauga rūpinosi specialus KGB padalinys, kurio kareiviams buvo pastatytas ryšio ir gyvenamasis kompleksas.
Šalia „Auskos“ vilos teritorijos nutiesta dabartinė Vytauto gatvė visuomenei buvo uždaryta. Ja važiuoti buvo draudžiama. Sakoma, kad „Auskoje“ net būdavo blokuojami visi įmanomi ryšiai, mat valdžia paniškai bijojo pasiklausymų.
Savita istorija
E. Benetis taikliai pastebėjo, kas būtų Palanga, jei joje nebūtų jos istorinio ir urbanistinio paveldo reliktų: Tiškevičių rūmų, kurhauzo, vilų „Anapilis“, „Komoda“ ir daugelio kitų.
„Taip pat niekas. Palangoje turime tiesiog analogišką pavyzdį, kitą labai panašios paskirties pastatą, kurio prieškarinė istorija tam pastatui suteikia visai kitokią vertę ir kokybę, – tęsia pašnekovas. – Kalbu apie Baltąją vilą J. Basanavičiaus ir Birutės gatvių kampe, kurioje prieškariu vasaros atostogų metu gyvendavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.
Architekto nuomone, kam būtų įdomi dabar labai nudrengta Baltoji vila, jei nebūtų jos istorijos su prezidentu A. Smetona?
„Niekam. Viena iš Palangos prieškarinių vilų, ir tiek. O kaip geriau atrodytų Palangos istorija: su A. Smetonos Baltąja vila ir su jos istorija, ar be Baltosios vilos bei jos istorijos? Kuri Palanga geresnė? Kaip geriau? Žinoma, kad su. Net lyginti nesinori“, – „Vakarų ekspresui“ sakė E. Benetis.
Jo teigimu, „Auska“ yra visiškas Baltosios vilos analogas. Tai tokia pat prezidentinio lygmens vasaros poilsinė Palangoje. Tik laikmetis kitas, vėlyvesnis, tarybinis ir posttarybinis. Ir prezidentai bei architektūra čia kita.
„Auska“ – tai pats tikriausias unikalus ir vienintelis Lietuvoje vėlyvojo tarybinio periodo nekilnojamasis kultūros paveldas, kuriam tą statusą būtinai reikia suteikti“, – daro išvadą E. Benetis.
Jo manymu, tai gyvas, veikiantis Palangos ir Lietuvos istorijos liudininkas, kurį galima pamatyti, apžiūrėti ir pačiupinėti. Net pagyventi ir poilsiauti tame pavelde galima. Tačiau jei valstybei „Auskos“ nereikia, tai daug variantų dėl būsimo vilos likimo nuosavybės formos prasme paprasčiausiai nėra.
Galima įrengti viešbutį E. Benečio manymu, jei jau net buvusiame Lukiškių kalėjime kyla minčių įrengti viešbutį, tai kas galėtų sutrukdyti šia veikla užsiimti iki šiol sėkmingai veikiančioje „Auskos“ poilsinėje, kuri ir dabar teikia tokias paslaugas?
Tiesa, pašnekovas pastebi, kad kaip viešbučiui „Auskai“ trūksta numerių. Tačiau svarbu, kad išliktų pastatas, jo suplanavimas, interjerai, detalės ir laiko dvasia su tikra to pastato funkcija. Pašnekovas įsitikinęs, jog svarbiausia, kad pastatas ir jo teritorija būtų prieinami visiems.
„Na, ne Lukiškės, žinoma, bet pagulėti tikroje J. Cedenbalo, E. Honekerio lovoje ar pasisėdėti prie prezidentų A. Brazausko, V. Adamkaus židinio būtų visai nieko“, – pastebi E. Benetis.
Jis tikras, kad metams bėgant, įdaiktintos pastatuose istorijos poreikis tik augs.
„Čia labai gera iliustracija galėtų būti kad ir „Vilko irštva“ – įtvirtintas A. Hitlerio bunkeris tuometiniuose Rytprūsiuose, dabartinėje Lenkijoje, iš kurio Antrojo pasaulinio karo metais Hitleris vadovavo Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms – vermachtui, – primena E. Benetis. – Karo pabaigoje vokiečiai besitraukdami bunkerį susprogdino. Ta vieta dabar per metus sulaukia apie 200 000 lankytojų.“
Kodėl tokiu veikiančiu neišsprogdintu viešbučiu – muziejumi negali tapti Palangos „Auska“, svarsto architektas. Jo nuomone, blogiausia, be išsprogdinimo, vilos ateitis būtų jos pavertimas tradiciniu „apartamentų viešbučiu“, kurių pilnas visas Lietuvos pajūris, prabangi kelių (ar keliolikos) naujojo „apartamentų viešbučio“ bendraturčių investicija į antrą, trečią ar septintą jų būstą pajūryje.
Beje, labai svarbi detalė: būtent „Auskos“ teritorijoje pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis (1941 m. birželio 27 d.) buvo sušaudyti 111 palangiškių: 106 žydai ir 5 lietuviai. Dabar už Birutės kalno jų atminimui pastatytas akmuo su neteisingais užrašais stovi visai ne žudynių vietoje.
„Tad, kalbėdami apie „Auskos“ pastato likimą, pasirūpinkime ir kita, žymiai tragiškesne, Palangos ir Lietuvos istorijos dalimi, kuri negali būti užmiršta ir kuriai „Auskos“ teritorijoje turi atsirasti tam skirta vieta ir derama pagarba. Juolab kad kitais metais minėsime mus nuo tų tragiškų 1941 metų įvykių skiriančią apvalią 80 metų sukaktį“, – sako E. Benetis.
Privilegijos sukeltų juoką
Buvęs Klaipėdos Sąjūdžio tarybos narys ir TSRS liaudies deputatas Vytautas Čepas Atgimimo aušroje buvo stipriai įsivėlęs į tos labai paslaptingos ir labai saugomos vilos atėmimo iš nomenklatūros istoriją. Paprašėme jo pasidalyti tų istorinių dienų prisiminimais.
– Galima sakyti, jūsų pastangų dėka „Brežnevo vila“ buvo atiduota Lietuvai. Kaip ten buvo iš tiesų?
– Ta vila vis tiek būtų atitekusi mums, tiesa, tik po trejų metų, kada okupacinė kariuomenė paliko Lietuvą. Buvau TSRS liaudies deputatas, turėjau didžiulius įgaliojimus, tokius, apie kuriuos dabartiniai Seimo nariai gali tik pasvajoti. Tada užsiėmiau įvairiomis nomenklatūrinėmis privilegijomis, persunkusiomis visuomenę nuo viršaus iki apačios. Tai ir specialūs bufetai, specialus maitinimas, spec. parduotuvės, spec. talonai, spec. transportas, spec. butai, spec. poilsio namai, spec. vilos...
– Tiek privilegijų, visokių „spec!“, o juk jomis naudojosi tik siauras, tam tikrą padėtį valstybėje užimančių asmenų ratas?
– Ne visai taip. Privilegijuotų buvo tiek, kad komunistų režimas prisijaukintų lojalų sau gyventojų sluoksnį, kuriam karinis socializmas dar ir dabar atrodo kaip rojus. Privilegijos buvo visur ir atrodė jos kaip savotiškos landos, pro kurias landžiojo partiniai veikėjai, aukšto ir ne visai aukšto rango valdininkai, jų giminės ir artimieji, draugai bei pažįstami.
Dabar tokios privilegijos sukeltų tik juoką, o tada jos buvo ne tik sotesnio ir kokybiškesnio gyvenimo garantija, bet ir parodydavo aukštą tokių asmenų visuomeninį statusą.
– Žmonėms tada labai smalsu buvo, kas toje griežtai saugomoje viloje yra, kaip ilsisi aukščiausi sovietų valstybės šulai. Papasakokite, kaip viskas vyko, kokia ten buvo istorija.
– Su tuometiniu „Tarybinės Klaipėdos“ žurnalistu Kęstučiu Oginsku mano žiguliukais nusigavome iki Palangos. Nuo pliažo pusės priartėjome prie vilos. Kęstas pradėjo fotografuoti. Tada netikėtai, lyg iš po žemių, išdygo kariškis, vilkintis leitenanto uniformą. Elgėsi labai agresyviai, stumdėsi, iš Kęsto rankų plėšė fotoaparatą, tačiau tas tvirtai jį laikė. Tada leitenantas pareiškė, kad mes abu sulaikomi. Pamatėme, kaip nuo vilos prie mūsų artėja dar du ginkluoti kariškiai. Man nieko kito neliko, kaip traukti iš kišenės TSRS liaudies deputato pažymėjimą.
– Tikriausiai stipriai išgąsdinote, juk buvote „žmogus iš Kremliaus“, bet kada galintis net prie paties Gorbačiovo prieiti?
– Tiesą sakant, pažymėjimas didelio įspūdžio jam nepadarė, bet stumdytis liovėsi ir į fotoaparatą nebesikėsino. Kęstas ta proga nufotografavo jį ir jau priartėjusius kitus du kariškius. Tada leitenantas pradėjo kažką aiškinti apie slaptą teritoriją, valstybinę sieną, kad jam duotas įsakymas nieko neįleisti...
Jau turėjau patirties bendrauti su visokiais slaptų ir uždarų teritorijų sergėtojais, tad paaiškinęs TSRS liaudies deputatų teises ir pareigas pareikalavau pakviesti „načialniką„. Leitenantas paėjęs į šalį ilgai minkė savo radijo telefono mygtukus, kažką aiškino ir, matyt, gavęs nurodymus liepė sekti paskui jį. Taip ir ėjome – jis priekyje, mums iš paskos du kariškiai. Nejauku buvo, atrodė, kad veda sušaudyti.
– Ta jų būstinė buvo viloje, kurią jie saugojo?
– Ne, ji buvo tolokai nuo jūros, kitoje gatvės pusėje, raudonų plytų pastatų komplekse, kur dabar įsikūrusi Palangos policija. Ten mus pasitiko civiliniais rūbais vilkintis asmuo, jei atmintis neapgauna, jo pavardė buvo Ramanauskas. Tas iš karto užgiedojo mums jau iš leitenanto girdėtą giesmę apie spec. objektą, valstybės paslaptis... Na, o aš pareikalavau įleisti mus į vilą. Ginčijomės gal valandą. Galu gale mano kantrybė trūko, paprašiau telefono paskambinti į Kremlių Gorbačiovui ir informuoti jį, kad yra Palangoje vieta, kur negalioja TSRS Konstitucija. Deputatai tada turėjo telefono numerį, kuriuo paskambinus atsiliepdavo jo padėjėjas.
– Ir ką, paskambinot pačiam Gorbačiovui?
– Neprireikė! Ramanauskas šiek tiek nuleido garą, paprašė palaukti ir išėjęs į gretimą kambarį telefonu su kažkuo ilgai kalbėjo. Paskui grįžo atgal, paprašė dar šiek tiek palaukti, pavaišino arbata, davė saldainių. Po gero pusvalandžio suskambo telefonas ir po daugybės „da“, „da“, „tak točno“, „nikak niet“, „ponial“ viršininką lyg kas būtų pakeitę. Mielu balsu pakvietė „gerbiamą deputatą“ ir korespondentą apžiūrėti itin slapto objekto.
– Kokį įspūdį padarė vilos vaizdas, juk apie jos prabangą tada sklido įvairios legendos? Ar buvo ten kas nors netikėto, labai prabangaus, gal net pritrenkiančio?
– Pritrenkė tipiškas sovietinis interjeras, kurio pagrindinė savybė – beskonybė! Baisiai aukštos lubos, milžiniškos durys, raudoni kiliminiai takai, eklektiški baldai, griozdiški šviestuvai, kičiniai paveikslai.
Patalpų ne tiek ir daug – keli nejaukūs miegamieji, keli valgomieji, kino salė, visa kita – nesibaigiantys koridoriai ir holai. Tiesa, įspūdį padarė didžiulis šildomas baseinas, atkartojantis Lietuvos žemėlapio kontūrus. Kęstas, nors šeimininkas ir raukėsi, viską fotografavo.
Jau išėjus į parką ir atslūgus įtampai viršininkas papasakojo, kad Brežnevas čia niekada nesilankė, kartą kelias dienas ilsėjosi vienas politinio biuro narys, regis, Leningrado komunistų vadas Grigorijus Romanovas, kitą kartą – Mongolijos vadovas Jumžagijnas Cedenbalas.
– Tai tik dėl to ir buvo reikalingi tie didžiuliai pastatų kompleksai, apsauga, aptarnaujantis personalas, metų metais šildomas nenaudojamo baseino vanduo?
– Nežinau, gal ten dar ir buvo atvykę kokie partiniai bosai, bet paprastai vila būdavo tuščia, ja negalėjo naudotis net Lietuvos nomenklatūra. Saugojo vilą Vidaus kariuomenė (KGB), aišku, ji buvo tvarkoma ir prižiūrima, prie jos buvo kelių hektarų parko teritorija.
– Tačiau pasižvalgymu, fotografavimu ir pareigūnų gąsdinimu viskas nesibaigė?
– Ne! Kęstutis Oginskas parašė ir nuotraukomis iliustravo straipsnių ciklą, sukėlusį visuomenėje furorą, aš nusiunčiau raštą Gorbačiovui. Išdėsčiau problemą, baisų lėšų švaistymą, partinių veikėjų siekimą izoliuotis nuo jų taip mylimų plačiųjų liaudies masių ir t. t.
– Ir ką? Kaip tais laikais įprasta, atsakė, kad imsis priemonių?
– Tai dabar į Seimo narių raštus niekas didelio dėmesio nekreipia. Tada, gal po kokių dešimties dienų, Kremliaus suvažiavimų salėje priėjo prie manęs toks nedidukas, kompaktiškas vyrukas, prisistatė esąs Michailo Sergejevičiaus padėjėjas. Padėkojo už rūpestį tarybinės liaudies gerove, pranešė, kad sprendimas ruošiamas ir apie jį būsiu informuotas atskirai. Netrukus tikrai gavau laišką, kur buvo pranešta, kad objektas Nr. (skaičių ir raidžių neprisimenu), tokiu adresu yra perduotas Lietuvos vaikams. Originale, rodos, buvo parašyta „pionierių organizacijai“.
– Nejau taip iš karto ir perdavė?
– Tiesą sakant, neturėjau progos pasidomėti, bet kai po kelių mėnesių dar kartą apsilankiau, kariškių jau nebuvo. Tada ten jau tvarkėsi Palangos valdžia, bet vilos „načialnikas“ buvo tas pats Ramanauskas, kaip pasirodė, labai malonus ir paslaugus žmogus.
– Daugiau tikriausiai neteko ten lankytis?
– Porą kartų buvau pakviestas į kažkokius susitikimus. Kartą, gerai prisimenu, į derybas su Lietuvos Vyriausybe dėl naftos terminalo statybos Girulių ir Melnragės girioje. Kičo buvo mažiau. Matėsi, kad stengtasi kai ką pakeisti, siekta jaukumo, intymumo, norėta išsivaduoti iš sovietinio interjero gniaužtų. Bet vargu ar įmanoma suteikti jaukumo daržinei.
– Tai kokia jūsų nuomonė – reikia privatizuoti tą „Brežnevo vilą“ ar ne?
– Jei pasakysiu, kad reikia, tai iš karto pasklis gandas, kad noriu ją pats privatizuoti, arba esu kokio nors milijonieriaus lobistas. Jei rimtai, tai dar prieš 30 metų daug buvo kalbėta, kad ją reikia atiduoti vaikams. Deja! O tai juk ideali vieta vaikų, ypač turinčių negalią, poilsiui ir reabilitacijai. Jie iki šiol taip ir neturi savo kampo prie jūros. Būtų šaunu, jei valstybė pagaliau žengtų tokį žingsnį.
