Turbūt kiekvienas Kauno gyventojas jaučia pasididžiavimą tarpukario
architektūros paveldu, kurį galima vadinti išskirtiniu miesto turtu ir
traukos objektu. Tačiau dažnai šis turtas yra itin prastos būklės ir jo
patrauklumą galima padidinti tik investavus solidžias pinigų sumas.
Pinigai – dar ne didžiausia problema, jų galima pasisemti dosnumu
garsėjančiuose ES fonduose, tačiau prieš pradedant darbus jų eigą būtina
suderinti su paveldo sargais, kurie vėliau seka kiekvieną statybininkų
žingsnį.
Pajudinai netinkamą plytą – štai netrukus ir atkeliauja bauda su
reikalavimu padėti ją į senąją vietą.
Itin nepalankioje situacijoje atsidūrė Kauno technologijos universitetas
(KTU), kurio vadovybė ėmėsi rekonstruoti Radvilėnų plente esančius
Tyrimų laboratorijos pastatus. Jie vadinami vienu ryškiausiu tarpukario
modernizmo pavyzdžiu.
Akyli stebėtojai smarkiai nustebo išvydę nupjautus metalinius statinio
turėklus, kurie yra svarbios paveldo detalės.
Projekte nurodyta, kad korozijos smarkiai paveikti turėklai turi būti
restauruoti. Tačiau kaip tai padaryti jų nenuėmus? Kultūros
paveldo specialistai jau užfiksavo pažeidimą ir mojuoja sankcijų vėzdu.
Galbūt KTU vadovybei ir darbų vykdytojams šįkart nuo nemalonumų pavyks
išsisukti, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad geriau nejudinti
griuvenų, nes pasišovusieji gražinti miestą gauna į pašonę klastingų
smūgių.
Būtent tokioje situacijoje tikino atsidūręs ir Kauno meras
V.Matijošaitis, kai rekonstravo apleistą Kačiūniškės dvarą.
Meras tikino išdėstęs visus savo sumanymus ir gavęs žodinį pritarimą,
esą visi pakeitimai atitinka reikalavimus. Tačiau kai darbai buvo
atlikti, merą užgriuvo nemalonumai dėl perstatyto svirno, pakeitimų
pagrindiniame gyvenamajame name.
Dėl Laisvės alėjoje, visai greta Kauno savivaldybės
pagrindinės būstinės, prieš dešimtmetį iškilusio vadinamojo stiklainio
tie patys paveldo ir statybų ekspertai iš pradžių net nebandė gėdinti
projekto užsakovų.
O juk tai – viena matomiausių miesto vietų, kurią kasdien regi
tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių žmonių.
Dar blogiau – naujos statybos. Sunku prisiminti bent vieną didesnį
projektą, dėl kurio nekiltų kauniečių pasipriešinimo.
Ginčų dėl užmiestyje kylančių pastatų dažniausiai nekyla. Kuo arčiau
centro, tuo daugiau nuomonių, ginčų ir net protestų.
Statytojai stengiasi įterpti daugiabutį į kiekvieną aptiktą laisvą žemės
lopinėlį. Kuo namas didesnis, tuo geriau pardavėjams ir blogiau
aplinkiniams gyventojams.
Ne tik todėl, kad daugiabučiai užtemdo saulę, kuria žmonės buvo įpratę
mėgautis kelis dešimtmečius. Juk kauniečiams patinka gyventi erdviai ir
patogiai.
Atsiradus kiekvienam tokiam gyvenamajam namui iškart kyla rūpesčių dėl
vietos automobiliams. Projektuose numatyta įrengti tiek vietų, kiek
reikalauja teisės aktai, ir nė viena daugiau, nes pardavinėti gyvenamąjį
plotą gerokai pelningiau.
Kai naujakuriai apsigyvena, neišvengiamai prasideda karai dėl vietos, o
draugiškus santykius tarp kaimynų tenka pamiršti visiems laikams.
Miesto įvaizdžiui neabejingi žmonės piktinasi, kad architektų siūlomi
pastatai yra visiška beskonybė ir nesiderina su senojo miesto dvasia.
Dėl skonio neverta ginčytis, tačiau stiklo ir metalo konstrukcijos
turbūt išties nedera prie Žaliakalnio medinukų. Dar gerai, kad Kauno
valdžia nesiruošia lenktyniauti su kitais miestais, kuris pastatys
daugiau dangoraižių.
Ar būtų geriau, jeigu mieste dūlėtų apgriuvę medinukai? Nebūtų, tačiau
tiek miesto vaizdą formuojantiems specialistams, tiek projektus
rengiantiems architektams garbės reikalu turėtų tapti siekis atskleisti
miesto grožį neužgožiant jo naujais „stiklainiais“ ar metalines dėžės
primenančiais verslo centrais.
„Laikinoji sostinė“
