Pasak Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkų (KTU SAF), A+ klasė daugiau dėmesio skyrė pastato medžiagoms, apšiltinimui ir šilumos nuostolių mažinimui, A++ kategorija nors ir taip pat kelia aukštesnius reikalavimus šiems rodikliams, tačiau žymiausias pasikeitimas – atsinaujinančių išteklių naudojimas.
Reikės investuoti į atsinaujinančią energiją
Pasak KTU SAF mokslininkės Jurgitos Černeckienės, A++ pastatuose didžiąją sunaudojamos energijos dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Daugiausia šio rodiklio reikalavimas pokyčių įneša parenkant pastato šilumos šaltinį.
„1–2 butų gyvenamiesiems pastatams gan įprastas šilumos šaltinis ligi šiol buvo dujinio kuro katilas, tačiau A++ klasės reikalavimų su tokiu šilumos šaltiniu pasiekti beveik nebeįmanoma.
Šilumos šaltiniai, kuriuos naudojant galima įgyvendinti A++ klasės reikalavimus, yra biokuro katilai, šilumos siurbliai, šilumos punktai (prijungti prie miesto šilumos tinklų), tam tikrais atvejais – hibridiniai dujinio kuro katilai su šilumos siurbliais“, – vardija ji.
Pastebima, kad daugiabučiai pastatai ir lig šiol dažniausiai naudojo centralizuotai tiekiamą šiluminę energiją, todėl labai didelių pokyčių daugiabučių gyvenamųjų namų sektoriuje nebus.
Tačiau norint pasiekti A++ klasę gali prireikti ir investuoti į saulės energiją naudojančius ir vandenį šildančius arba elektrą gaminančius kolektorius. Specialistė įsitikinusi, kad bus projektų, kuriuose be saulės energijos įdarbinimo A++ klasės reikalavimų įgyvendinti nepavyks, todėl projektuotojams atsiranda papildomas iššūkis būti geriau susipažinusiems ir parinkti reikiamo dydžio ir savybių saulės kolektorių sistemas.
„Iki šiol projektuotojai labai retai ir tik tam tikruose objektuose projektuodavo šildymą elektra, tačiau realu, kad dabar tokių projektų daugės, jei pastate bus galima suderinti šildymą elektra ir elektros energijos gamybą saulės kolektorių pagalba“, – sakė J. Černeckienė.
Svarbiausia pastato visumos rodikliai
Dar vienas rodiklis, kurio reikalaujama šiek tiek geresnio – mechaninės vėdinimo sistemos rekuperacijos naudingumo koeficiento ir vėdinimo įrenginio naudojamų ventiliatorių efektyvumo – A++ klasės pastatams jie turi būti atitinkamai ≥80% ir ≤0,45kW/m³ (A+ klasei buvo atitinkamai ≥75% ir ≤0,55kW/m³).
Specialistė perspėja, kad ir žemesnės, ir A++ klasės pastatams pagal „Pastatų energinio naudingumo projektavimo ir sertifikavimo“ techninį reglamentą mechaninio vėdinimo sistema nėra privaloma, bet jei ji diegiama, ji turi būti efektyvi, ką ir parodo paminėti rodikliai. Nors ir neprivaloma, visgi mokslininkė ragina netaupyti vėdinimo sąskaita.
„Nuo tinkamo vėdinimo labai priklauso kaip mes jaučiamės patalpose. Labai svarbu užtikrinti tinkamą oro kaitą namuose. Tai ne tik padės išvengti įvairių pelėsių ar grybelių susidarymo, bet ir pagerins darbingumą, nuotaiką bei apsaugos nuo įvairių ligų“, – tikina pašnekovė.
Tinkamas vėdinimas dar aktualesnis tampa dėl A++ klasės pastato didesnio sandarumo. Nors tiesiogiai atskirų atitvarų šiluminės savybės nėra reglamentuojamos, yra keliami reikalavimai bendrai charakteristikai, parodančiai visų pastato atitvarų „šiltumą“ – savitiesiems šilumos nuostoliams.
Gyvenamojo pastato savitieji šilumos nuostoliai atitiks A++ klasės reikalavimus tada, kai sienų šilumos perdavimo koeficientas bus 0,11 W/m²∙K (A+ klasei buvo 0,13), stogo – 0,10 W/m²∙K (A+ klasei buvo 0,12), langų – 0,8 W/m²∙K (A+ klasei buvo 0,9).
Jei kažkuri iš suprojektuotų atitvarų yra geresnių šiluminių savybių, kitą atitvarą galima daryti ir prastesnių charakteristikų, nes svarbiausia neviršyti bendrai visas pastato atitvaras charakterizuojančio savitųjų šilumos nuostolių lygio.
Pastatų konstrukcijos gali pagelbėti
Apie tai, kad, norint pasiekti A++ klasę, svarbūs visi projekto elementai, kalba ir KTU SAF alumnas, įmonės „Peikko Lietuva“ vadovas Paulius Bulota.
„Galėčiau išskirti dvi pastatų grupes, kuriose matome skirtingas problemas siekiant aukštesnės energinės klasės – visuomeniniai-komerciniai pastatai ir daugiabučiai bei vienbučiai gyvenamieji namai,“ – teigia P. Bulota.
Pasak specialisto, visuomeniniuose pastatuose itin svarbu užtikrinti ne tik tai, kad būtų naudojama žalioji energija, ką gana paprasta padaryti įsirengus saulėse elektrines ar pasirenkant atitinkamą energijos tiekėją. Bet bene esminis siekis yra, kad energijos poreikis pastate bendrai būtų kuo mažesnis.
„Pastebime, kad vis dažniau investuotojai supranta, kad svarbu sumažinti pastatų tūrį neprarandant erdvės pojūčio. Vienas iš tokių būdų – rinktis kompozitines plieno – betono sijas, tada perdangos konstrukcija gali būti plonesnė, o patalpoje neišsikišant jokiam konstrukciniam elementui, galima padidinti patalpos aukštį arba sumažinti pastato aukštį. Natūralu, kad tokiu būdu mažėja pastato tūris, o dėl to išlaidos ir pastato šildymui bei vėdinimui,“ – pasakojo specialistas.
Kalbėdamas apie daugiabučius gyvenamuosius namus, P. Bulota pabrėžia šalčio tiltų susidarymą ties balkonais.
„Suprantama, kad daugiabučiuose, o ypač tuose, iš kurių atsiveria gražūs panoraminiai vaizdai, labai svarbus buto elementas yra balkonas. Įrengiant tokias konstrukcijas statytojai neišvengiamai susiduria su šalčio tiltų problema. Prieš gerus 20 metų per daug dėmesio šiam klausimui nebuvo skiriama, tačiau dabar, kai pastatai turi tenkinti A++ klasės reikalavimus, ieškoma modernių sprendimų,“ – apie daugiabučių projektavimo ypatumus pasakoja P.Bulota.
Pasak P. Bulotos šiuo atveju yra keli sprendimai. Galima apšiltinti balkono plokštę iš visų pusių, bet tai yra brangu bei sunku kokybiškai atlikti.
Galima pabandyti nekreipti daug dėmesio šalčio tiltų eliminavimui – tada garantuotos didesnės šildymo išlaidos ir tikėtina net vandens garų kondensacija ar pelėsis. Teisingas sprendimas – naudoti tokias konstrukcijų detales, kurios leistų išvengti šalčio tiltų.
Tai įvairių gamintojų siūlomi elementai iš akmens vatos, poliuretano ar kitų medžiagų bei nerūdijančio plieno, kurie yra sukurti, išbandyti ir patvirtinti būtent šiai problemai spręsti.
