Istorija su daug nežinomųjų
Žvėryne šiuo metu įsikūrusi ne tik Rusijos Federacijos, bet kai kurių kitų šalių ambasados. Daugiabučių ir visuomeninės paskirties pastatų šiame sostinės rajone daugiausia statyta sovietmečiu.
Bene daugiausia informacijos apie pastatą, kuriame šiuo metu veikia Rusijos Federacijos ambasada, pateikta Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registre. XX amžiaus pradžioje sentikiams Pimonovams priklausė nuo Radvilų laikų išlikęs vandens malūnas, šalia buvęs restoranas „Losniczowka“, kelios vilos, žemė iki Karolinkos palivarko, žemė palei tvenkinius maitinusį Šaltupio upelį. Žemės šeimai priklausė iki sovietų nacionalizacijos.
Elektra varomas malūnas Žvėryne veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo, sovietmečiu jo pastate buvo įrengtas kruopų fabrikas. 1954 metais Pimonovų fermos vietoje įsikūrė Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumas, buvo sutvarkyta aplinka, nuo 1993-ųjų iki dabar pastate veikia Rusijos Federacijos ambasada.
Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumas, kurio architektas Levas Kazarinskis – pavyzdinis iškilmingas pokario socrealizmo pastatas. Architektas L. Kazarinskis sostinėje suprojektavo ir S. Neries vidurinės mokyklos priestatą Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Užsienio reikalų ministerijos pastatą.
Kaip rašoma tyrime (Vilniaus miesto savivaldybės istorijos stipendija; atliko Tomas Grunskis, Martynas Mankus, Liutauras Nekrošius) „Valstybė ir architektūra: ideologija ir reprezentavimas 1940–1953 m. Vilniuje“), pagal nusistovėjusią klasifikaciją, pokario dešimtmečio architektūra Lietuvoje siejama su socrealizmo kryptimi. Iš esmės šis laikotarpis vertinamas negatyviai, interpretuojamas kaip atvežtinis (importuotas) fenomenas ir laikomas nutraukusiu natūralią šalies architektūros vystymosi raidą.
Modernizmo tendencijos po 1950‐jų, nors ir turėjo savitą, nuo sovietinės sistemos priklausomą raidos logiką, visgi buvo tarptautinių architektūros krypčių dalimi.
Socrealizmas teoriniu aspektu sunkiai apibrėžiama (ir priklausomai nuo politinės situacijos neretai kintanti) koncepcija, turėjusi integruoti geriausius architektūros bruožus; praktiniu aspektu – neoklasicizmas (Rusijoje įkvėptas Egipto, Asirijos, senovės Romos).
Paradoksas, kad istorija apsuko ratą: sovietinė valdžia po 1930‐jų sugrąžino XIX–XX amžių sandūrai būdingą raišką, siejamą su santvarka, kurią siekta sunaikinti: buržuazinės dvarų kultūros „rūmus“ ir „pilis“. Gebėjimas panaudoti tai, kas jau buvo panaudota anksčiau, akcentuojant savo laikų ir šalies meninės kultūros vertę, susiejant ją su bendru Vakarų paveldu, pripažįstama vertybe. Kartotė pripažįstama vertybe tada, kai įgyja simbolinę prasmę.
Istorijos atomazgos dar nėra
Portalas lrytas.lt 2013, vėliau 2018 metais rašė apie planus, jog Lietuva Rusijai už eurą parduos 4800 kvadratinių metrų pastatą Latvių gatvėje, kuriame veikia Rusijos ambasada.
Tuomet teigta, jog Rusija už vieno euro metinį nuomos mokestį sykiu galės išsinuomoti 15 tūkst. kvadratinių metrų ploto žemės sklypą, kuriame įsikūrusi jos ambasada. Taip pat – šalia esantį beveik 5 tūkst. kvadratinių metrų ploto sklypą Blindžių gatvėje, kuriame buvo planuojama statyti Rusijos ambasadoriaus rezidenciją ir gyvenamąjį namą darbuotojams.
Abu žemės sklypus Rusijai ketinta išnuomoti 99 metams. Po to sutartis vėl būtų pratęsta. Anksčiau buvo skelbta, kad Maskva ambasadoriaus rezidencijai siekė Vyriausybės svečių namų Latvių gatvėje.
Tačiau bent jau tuomet derybininkai sutarė, kad Rusija gaus didelį žemės sklypą. Lietuvai taip pat turėjo būti grąžintas 1994 m. perleistas namas ir butas Turniškių rajone.
Užsienio reikalų ministerijoje pasiteiravus, ar šis sandoris galiausiai įvyko, ministerija paaiškino, jog šiuo metus visas diplomatinis dėmesys bei pastangos skiriamos paramai nuo Rusijos agresijos kenčiančiai Ukrainai teikti, o ne spręsti dvišalius diplomatinių atstovybių pastatų ir turto klausimus.
Tuomet, kai baigsis agresyvūs Rusijos Federacijos karo veiksmai prieš Ukrainą, ministerija žada grįžti prie antraeilių klausimų nagrinėjimo bei derybų šiais klausimais.
