Tapo madinga šiuolaikinio žmogaus veiklą vertinti per tvarumo prizmę, kai ilgalaikės gerovės siekiama nekenkiant ateities kartoms. Ar Kaune vykstančius pokyčius galima pavadinti tvariais?

Tvarumo sąvoka pirmą kartą pavartota 1987 metais Jungtinių Tautų Pasaulinės aplinkos ir plėtros komisijos paskelbtame pranešime „Mūsų bendra ateitis“, kuriame suformuota tvaraus vystymosi vizija. Visų pirma tvarumas apibūdinamas kaip harmoningas ryšys tarp žmogaus, gamtos ir visuomenės.

Įprasta manyti, kad tvarumas apima tik aplinkosaugą, tačiau, nors aplinkosauga ir yra tvarumo dalis, šiame reiškinyje ne mažiau svarbi yra socialinė lygybė bei valdymo aspektai.

– Kaip šiuo požiūriu galėtume vertinti dabartinę Kauno politiką? – „Laikinoji sostinė“ paklausė visuomenininko Sauliaus Pikšrio.

[[ge:lrytas:lrytas:37769052]][[ge:lrytas:lrytas:37534614]][[ge:lrytas:lrytas:37789387]][[ge:lrytas:lrytas:37750885]]

– Esu aktyvus Šančių bendruomenės narys, esu įsitraukęs į šio rajono žmonių aktualijas, todėl Kaune vykstančius procesus pirmiausia vertinu kaip šančiškis.

Šančiai jau tarpukariu buvo darbininkiškas rajonas, aplinkui kūrėsi pramonė, kuriai reikėjo darbuotojų, žmonės čia statėsi nebrangius medinius namus, kuriuose apsigyveno.

Rajone susiformavo unikali urbanistinė struktūra, kuri neabejotinai galėjo įgauti urbanistinės kultūros paveldo reikšmę. Ją bandėme įteisinti pirmoje miesto taryboje, tačiau jau tada atsirado labai daug šios idėjos priešininkų.

Matyt, jau tuomet dalis žmonių manė, kad šis rajonas galėtų tapti skaniu kąsniu labiau pasiturintiems žmonėms.

Būtent tai šiuo metu ir vyksta. Rajono prieigose, šalia M.K.Čiurlionio tilto, pastatyti trys daugiaaukščiai, kuriems bendruomenė labai priešinosi.

Ir ne be pagrindo – jie matomi iš visų Nemuno krantų, nes užstoja šlaitus ir vaizdingas panoramas.

Visame rajone šalia medinukų vis dažniau įterpiami nauji modernistiniai namai, kurie yra gerokai didesni, todėl vizualiai atrodo brutaliai.

Pamažu rajonas tampa vis labiau sudarkytas, nevientisas ir trikdantis. Apie tvarumą ir harmoniją tarp praeities ir ateities čia negali būti net kalbos.

– Kai matote taip stichiškai besikeičiančius Šančius, kaip manote, kokią Kauno viziją turi dabartinė miesto valdžia?

– Manau, kad vizijos nėra, yra tik interesai. Bet ne visuomeninio poreikio, o verslo.

Kaip pavyzdį galiu paminėti Šančių mokyklą prie Nemuno – šalia jos buvo visiškai apleistas maniežas. Kai buvo sprendžiama, ką daryti su jo teritorija, nors būtų buvę galima atiduoti ją mokyklos stadionui praplėsti, vis dėlto savivaldybė nusprendė perduoti verslui.

Maniežo vietoje buvo pastatytas daugiabučių kvartalas.

– Ar panaši logika veikia ir Sporto gatvės 3-iojo sklypo Ąžuolyno parke atveju – ten vietoj teniso aikštynų taip pat ketinama leisti statyti daugiabučius?

Kaip manote, ko trūksta, kad visuomenės interesas būtų pirmoje vietoje?

– Išskirtines vietas gali apsaugoti tik labai griežti teisės aktai. Kai jų nėra, visuomet atsiranda precedentas toje vietoje siekti verslui naudingų pokyčių. Tai nuolat stebime, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje. Tik pasikeičia valdžia, ir vėl girdime senas idėjas – perkėlos vietoje statyti tiltą, išplatinti per Neriją vedantį kelią ir pan.

Žmogus yra toks subjektas: jei leidai įžengti viena koja, jis visą laiką bandys įžengti antrąja.

Pavyzdžiui, Nemuno sala. Kai joje dar tiktai planavo statyti areną, mes su bendraminčiais labai tam priešinomės. Mūsų argumentas buvo, kad salą reikėtų palikti kaip gamtinę teritoriją rekreacijai.

Tuo metu valdžioje buvę politikai ir valdininkai dievagojosi, kad tik atokiame salos kamputyje bus arena, o visa likusi salos dalis bus palikta gamtai ir žmogui.

Pasižiūrėkime, kas įvyko finale, – prie dabartinės valdžios pradžioje atsirado naujas baseino pastatas, tada iškilo betoninė „Mokslo sala“. Galima nueiti ir pasižiūrėti, kiek saloje beliko natūralios gamtos, – abejoju, ar ateityje ir tiek bebus.

Faktiškai visuose sprendimuose Kaune pirmumas yra teikiamas urbanizacijai ir verslo interesams tenkinti. Net sovietmečiu naujuose rajonuose buvo galvojama apie gyventojo savijautą – gatvės buvo atitveriamos želdiniais, kiemuose buvo paliktos žaliosios erdvės.

Dabar viską tankina, įterpia naujus statinius visose įmanomose vietose. Matant tokias spontaniškas statybas sunku kalbėti apie kažkokią egzistuojančią bendrą viziją.

– Vis dėlto bent jau Šančių bendruomenė turėjo savo viziją, kokioje aplinkoje nori gyventi, siūlė ir savivaldybei su ja susipažinti?

– Drauge su Kauno technologijos universiteto mokslininkais bei užsienio partneriais sukūrėme viziją, kurią pavadinome „Genius Loci“.

Joje išdėstėme Šančių plėtros viziją, sujungiančią praeitį, dabartį ir ateitį.

Bandėme savivaldybei pasiūlyti, kad jie panaudotų mūsų sukauptą, su vietos gyventojais aptartą ir išdiskutuotą medžiagą, bet valdininkų mūsų mintys nesudomino.

Beveik penkerius metus taip ir nesulaukėme savivaldybės atstovų susitikimo su mūsų bendruomene, nors ne kartą to prašėme.

– Kaip manote, kiek į miesto valdymą turėtų būti įtrauktos gyventojų bendruomenės?

– Vietoje gyvenantys žmonės geriausiai žino, ko jiems reikia, kaip turi plėstis, keistis ta vieta, kurioje jie gyvena, o vietos valdžios pareiga yra juos išklausyti.

Nors kažkam gal ir labai nepatinka girdėti skirtingas nuomones, požiūrius, miesto valdymas yra būdas visiems susitarti tarpusavyje. Deja, Kaune to nėra.

– Savo vizijoje akcentuojate, kad Šančių gyventojams labai svarbi upė. Kaip vertinate Kauno kvietimą atsigręžti į upes?

– Tas šūkis yra butaforinis, iš tiesų joks atsigręžimas į upes nevyksta. Visi suprantame, kad didžioji problema įvyko sovietmečiu, kai miestas buvo atskirtas nuo upių didelėmis, intensyviomis gatvėmis.

Vieninteliai Šančiai vis dar turi priėjimą prie vandens, kurio irgi gali nebelikti, jei miesto valdžia įgyvendins užmojį asfaltuoti žvyruotą gatvę šalia Nemuno.

Žinoma, pasitelkus mokslininkus, išanalizavus kitų panašiai „sugadintų“ miestų patirtis būtų galima rasti sprendinių situacijai gerinti, bet kol kas to niekas nedaro ir net negirdėti planų, kad tai bus daroma ateityje.

Derėtų prisiminti, kad Kaune turime ne tik dvi didžiąsias upes, bet ir apie dešimtį mažesnių upelių, kurių dalis paversti srutų grioviais, užteršti šiukšlėmis ir atliekomis.

Jei prisiminsime dar ir užmojus iškirsti mieste brandžius medžius bei visas istorijas, kiek medžių vis dėlto nepavyko išsaugoti, atsakymas į klausimą apie miesto politikos tvarumą yra akivaizdus.

Deja, gyvenama tik šia diena ir šios dienos vienos interesų grupės poreikiu, kuriam tenkinti pasitelkiami viešieji ištekliai. Labiausiai dėl to nukenčia dabarties ir ateities kaunietis.

Kukliai gyvenančių žmonių rajonas tapo skaniu kąsniu pasiturintiems kauniečiams