Po didžiųjų gaisrų Kalifornijoje, kai per šių metų sausį liepsnos nusiaubė tūkstančius namų Los Andželo apylinkėse, į nekilnojamojo turto rinką įsisuko nauja banga.

Kaip rašo „The Washington Post“, vos nurimus dūmams, išdegę sklypai prestižiniuose rajonuose, tokiuose kaip Pacific Palisades ar Altadena, buvo pradėti graibstyti grynaisiais – kai kur net viršijant pradinę kainą.

Vietos bendruomenės tai vadina „gentrifikacija po gaisro“.

Apie šį reiškinį, o kartu ir apie prabangių namų rinką iš vidaus, kalbuosi su Brooke Elliott Laurinkus – Los Andžele ir Niujorke dirbančia prabangių nekilnojamojo turto objektų agente, kurios karjeros pardavimai viršija 250 mln dolerių.

Brooke yra trečios kartos NT profesionalė, žinoma dėl diskretiškumo, derybų meistriškumo ir išlavinto estetinio skonio. Per savo karjerą ji yra dirbusi su daugybe žinomų asmenybių – nuo Holivudo aktorių iki sporto ir verslo lyderių. .

Brooke vyras – architektas Marius Laurinkus, dirba bene garsiausioje LA „Landry Design Group“ studijoje. Kartu jie augina dukrą ir tris priglaustus šunis, o laisvalaikiu kuria bendrus dizaino projektus.

– Brooke, daugiau nei penkiolika metų dirbate prabangaus nekilnojamojo turto rinkoje Niujorke ir Kalifornijoje. Kas jus labiausiai žavi šiame darbe?

[[ge:lrytas:lrytas:32763359]]

– Man šis darbas niekada nebuvo vien tik apie pastatus ar sandorius. Man svarbiausia – žmonės. Kiekvienas klientas turi savo istoriją, savo motyvaciją, ir būtent tai daro šį darbą gyvą. Todėl visada stengiuosi suprasti, ko mano klientas iš tiesų ieško – ne kvadratinių metrų, o jausmo, vietos, kurioje galėtų kvėpuoti pilna krūtine.

– Kokie žmonės dažniausiai patenka į jūsų klientų ratą?

[[ge:lrytas:lrytas:38175967]][[ge:lrytas:lrytas:39228136]][[ge:lrytas:lrytas:37815935]][[ge:lrytas:lrytas:39595619]]

– Labai įvairūs – nuo verslo ir finansų pasaulio lyderių iki kūrėjų, sportininkų ar technologijų sektoriaus žmonių. Dirbu ir su nekilnojamojo turto vystytojais, ir su tais, kurie tiesiog nori rasti pirmąjį savo namą. Man visada svarbu išlaikyti pagarbą ir diskretiškumą – ypač kai kalbame apie garsius žmones. Tai itin subtilus reikalas.

– Beveik lygiai prieš metus pardavėte netikėtai mirusio kultinio aktoriaus Matthew Perry – serialo „Draugai“ žvaigždės namą Pacific Palisades rajone. Ar jis nesudegė?

– Matthew buvo mano tėvų kaimynas, todėl mūsų ryšys užsimezgė labai natūraliai. Jis buvo nuostabus žmogus – šiltas, nuoširdus, labai protingas. Dirbti su juo buvo malonumas, bet dar svarbiau – tai buvo pažintis, kuri paliko pėdsaką. Tokie susitikimai primena, kad šis darbas yra apie pasitikėjimą, o ne tik apie sandorius.

Jo namą už 8,55 mln JAV dolerių (7,9 mln eurų) įsigijo verslininkė iš Arizonos. Nuostabu, kad šis namas gaisruose nenukentėjo.

– Šiuo metu daug kalbama apie tai, kas vyksta po gaisrų Kalifornijoje. Apie tai, kad vos po kelių savaičių po katastrofos Altadenos bei Pacific Palisades rajonuose prasidėjo tikras spekuliacijų bumas – išdegę sklypai buvo graibstomi grynaisiais. Ar tai tiesa?

– Taip, ir tai labai skaudu matyti. Tos vietos vis dar primena katastrofos zonas – daugybė išdegusių teritorijų, sugriautų namų, žmonių, kurie prarado viską. Kai matai, kaip greitai vyksta supirkimas, tai neatrodo kaip natūrali rinkos dinamika. Tai tarsi tragedijos pavertimas galimybe.

– Ar šį procesą labiau valdo investuotojai, o ne vietos gyventojai?

– Daugiausia taip. Pirmieji pirkėjai buvo ilgalaikiai investuotojai ir plėtotojai, bet yra ir vietinių šeimų, kurios perka papildomą žemę – kad galėtų atstatyti namus ar pastatyti ką nors savo artimiesiems. Tai šiek tiek šviesesnė šios tamsios istorijos pusė.

– Skelbiama, kad daugelis sandorių vyksta be paskolų – tik grynaisiais.

– Taip, beveik visi sanodriai – tik grynaisiais. Tradicinį finansavimą tokiems sklypams gauti beveik neįmanoma – bankai vengia rizikos. Kai kurie pardavėjai siūlo įvairias savo finansavimo schemas, bet tokių labai nedaug.

– Ar po gaisrų nekilnojamojo turto kainos bent trumpam nukrito?

– Taip, kai kur jos smuko net 20–50 procentų. Bet rinka labai nevienoda – kai kurios vietos iš karto atsigauna, kitos stovi tuščios mėnesių mėnesius. Yra nemažai pirkėjų, kurie moka daugiau vien tam, kad „užsitikrintų vietą“ rajone.

– Kaip reaguoja vietiniai, kai mato, kad jų kaimynystėje žemė parduodama investuotojams?

– Dauguma jų nusivylę ir pikti. Daugelis neturi iš ko atstatyti savo namų – draudimo kompanijos pasitraukė iš Kalifornijos dar prieš gaisrus, o valstybė atsilieka su leidimais. Tai labai sunku – žmonės prarado ne tik namus, bet ir tikėjimą, kad valdžia juos apgins.

–Tai nauja „gentrifikacijos per gaisrą“ forma, sutiktumėte?

– Palisades niekada nebuvo neturtingas rajonas, todėl šiuo atveju tai nėra klasikinė gentrifikacija. Bet čia vyksta kas kita – aš tai vadinu valdžios aplaidumu.

Tai, kas įvyko, buvo visiškai neišvengiama: valstybės žemės augmenija neprižiūrėta metų metus, vandens rezervuarai ištuštinti, o prieš audrą niekas nesiėmė prevencinių veiksmų. Kai gaisras atsinaujino toje pačioje vietoje, kur Naujųjų metų naktį degė fejerverkai, niekas net nepatikrino, ar židinys visiškai užgesintas. Ir tuo metu Los Andželo merė Karen Bass išvyko į Ganos kelionę valstybės sąskaita... Tokie politikų sprendimai smarkiai nuvilia.

Be to, ši tragedija labai skaudžiai palietė ne tik turtingus rajonus. Altadenos apylinkėse gyveno daugybė mažesnes pajamas gaunančių šeimų, kurios neturi galimybių atstatyti būstą, tad daug jų sklypų dabar supirkinėja plėtotojai. Palisades rajone buvo ne tik prabangūs namai, bet ir paprastesnės gyvenvietės – mobiliojo būsto parkas, senesni daugiabučiai ir vadinamieji kondominiumo tipo namai, kuriuose kiekvienas butas turi atskirą savininką, o bendros erdvės priklauso visiems gyventojams. Ten gyveno žmonės, kurie niekada nelaikė savęs turtingais, bet dešimtmečiais kūrė savo gyvenimą šiose bendruomenėse. Daugelis jų liko be nieko.

Valstybinė programa „California Fair Plan“ iki šiol nekompensavo daugeliui žmonių, kurių namai apgadinti nuo dūmų ir tapo netinkami gyventi. Yra atvejų, kai ir kitos draudimo bendrovės atsisako mokėti išmokas. Tuo pat metu miestas, žadėjęs skubiai išduoti atstatymo leidimus, išdavė vos kelis, o nauji statybos reikalavimai kai kuriuose pajūrio sklypuose Malibu apskritai nebeleidžia atstatyti buvusių namų.

Visa ši istorija turi tragišką pabaigą – per Palisades gaisrą žuvo dvylika senyvo amžiaus žmonių. Daugelyje vietų nebuvo nei įspėjimo, nei evakuacijos plano. Tai sunku suvokti.

– Skamba kaip sistema, kuri tiesiog nesuveikė.

– Būtent. Ir tai kainavo dvylika žmonių gyvybių. Kaimynystės sunaikintos, o žmonės dabar kovoja ne tik su nuostoliais, bet ir su biurokratija.

– Dirbate šioje situacijoje iš labai arti – matote ir rinkos judėjimą, ir žmonių skausmą. Šiuo metu daugiau daug emocijų patiriate? nekilnojamojo turto, ar emocijų?

– Nekilnojamasis turtas ir emocijos yra dvi neatskiriamos pusės. Nekilnojamasis turtas visada yra apie žmones – jų viltis, prisiminimus, svajones. O po šios šimtmečio tragedijos viskas tapo dar jautriau. Dabar tai nebe vien sandoriai – tai bandymas padėti žmonėms atsistoti ant kojų, atgauti kontrolės jausmą. Mano tikslas – padėti tiems, kurie nori atstatyti, ir užtikrinti, kad tie, kurie turi ką parduoti, gautų teisingą kainą.

– Įdomu, ar jums yra tekę atsisakyti sandorio, nes jis atrodė pernelyg neteisingas?

– Ne, nes niekada nejudu į priekį, jei klientas nesijaučia patogiai su kaina ar situacija. Kartais tai reiškia, kad sandoris tiesiog neįvyksta – ir tai gerai. Mano darbas yra apsaugoti jų interesus. Deja, šioje situacijoje pati rinka jau yra neteisinga – kainos, kurias matome šiandien, neatspindi tikros vertės prieš gaisrus.

– Kaip manote, ko negailestinga ugnis turėtų išmokyti tiek miestą, tiek visą valstiją?

– Kad reikia reformų. Ne politinių pažadų, o realaus veikimo. Reikia lyderių, kurie supranta, kad infrastruktūra, vandens ūkis ir priešgaisrinės prevencijos priemonės nėra biurokratijos klausimas – tai žmonių gyvybių klausimas. Ši tragedija galėtų tapti paskata permąstyti absoliučiai visą sistemą.

– O jūs pati – ką jaučiate po viso šito?

– Išmokau būti dar dėkingesnė už tai, ką turiu. Kai kasdien matai žmones, praradusius namus, šeimos istorijas, net naminius gyvūnus – tai keičia požiūrį. Grįžusi namo į Los Andželą, į mūsų mažą chaosą su vyru Mariumi, dukra ir trimis priglaustais šunimis, visada pagalvoju: kiek daug reiškia turėti vietą, kur jautiesi saugus.

– Jūsų vyras – lietuvis architektas Marius Laurinkus, dirbantis „Landry Design Group“. Judu bendradarbiaujate?

– Taip, labai dažnai! (Šypsosi.) Jis kuria nuostabius gyvenamuosius namus, o aš kartais prisidedu prie projektų iš nekilnojamojo turto pusės – padedu įvertinti rinkos potencialą, klientų poreikius. Tai labai kūrybiškas bendradarbiavimas. Mes abu turime skirtingas stiprybes, bet dalijamės ta pačia meile erdvėms, šviesai, dizainui.

– Galima sakyti, kad jūsų šeimoje nekilnojamasis turtas – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.

– Tikrai taip. Bet kartu – ir didžiulė atsakomybė. Mūsų darbas yra apie žmonių gyvenimus, apie tai, kur jie augins vaikus. Tai viskas, kas svarbiausia.

Holivudo milijonus valdanti lietuvio architekto žmona B. E. Laurinkus: „Po gaisrų Kalifornijoje žmonės prarado ne tik namus“