Šie „oro tiltai“ atrodo beveik fantastiškai, tačiau jų atsiradimas turėjo visiškai praktinių priežasčių, rašo Oboz.ua.
Vienas iš žinomiausių tokio požiūrio pavyzdžių tapo Tbilisio mikrorajonas Plato Nutsubidze. 1970-aisiais architektai Otaras Kalandarishvili ir Gizo Potskhishvili pasiūlė drąsų sprendimą sudėtingam kalnų reljefui užstatyti: vietoj to, kad tiestų kelius prie kiekvieno įėjimo ant stačių šlaitų, jie sujungė tris namus tiltais viduriniuose ir viršutiniuose aukštuose.
Gyventojai galėjo pakilti liftu tik viename name ir pereiti į kitus be nereikalingų aukščio skirtumų – tai sumažino eksploatacijos išlaidas ir padarė rajoną patogesniu.
Susiję straipsniai
Kita idėja, stovinti už tokių konstrukcijų, kilo iš ankstyvosios sovietinės „komunos namų“ koncepcijos. Avangardiniai architektai siekė sukurti erdvę, kurioje gyvenimas būtų kuo bendresnis. Tiltai turėjo sujungti gyvenamąsias sekcijas su valgyklomis, skalbyklomis, bibliotekomis, kad žmonės galėtų judėti tarp jų neišeidami į gatvę.
70–80-aisiais perėjos tarp namų tapo eksperimentinio futurizmo elementu. Architektai bandė atsiriboti nuo panelinių rajonų monotonijos, pridedant miestams sudėtingesnius siluetus, net jei tokie sprendimai neturėjo didelės praktinės naudos.
Šiandien dauguma šių tiltų yra apleisti arba uždaryti. Dalis konstrukcijų užversta šiukšlėmis, kitos uždarytos dėl griūties pavojaus arba nepageidaujamų lankytojų. Faktiškai jos tapo epochos paminklais, kai siekis inžinerinių naujovių ir ambicingi eksperimentai dažnai sukūrė keistus, o kartais ir nereikalingus objektus.