Varšuvoje gyvenančio R.Mieczkowskio knyga „Mano Fabijoniškės“ pasakoja apie laikus, kai Fabijoniškės buvo ne miesto rajonas, o Vilniaus apylinkių kaimas.
Už ilgesio kupiną prisiminimų knygą rašytojui įteikta tradicinė Vilniaus klubo premija.
„Mano Fabijoniškės“ yra ne tik jautrus pasakojimas, bet ir įrodymas, kad Vilnius – ne tik nuostabios Senamiesčio bažnyčios ar visiems atpažįstami architektūros ir istorijos paminklai, bet ir nuo centro atitolę rajonai, pasakojantys savo dar neilgas istorijas.
Susiję straipsniai
Knyga atskleidžia tų laikų bendruomenės jauseną, vaizduoja pokyčius ir kalba apie siekį išsaugoti tapatybę.
„Knyga į dabartines Fabijoniškes žvelgia iš kitos pusės, pasakoja apie Fabijoniškes kaip Vilniaus priemiestį. Jos pasirodo labai kitoniškai, romantiškai, netgi nostalgiškai.
Taip pat knygoje – priverstinės urbanizacijos drama, pasakojanti, kaip į jautrią, intymią gamtinę erdvę įsiveržia brutali sovietinė estetika ir betonas, o vietoj senos eglės atsiranda daugiabutis.
Knygoje nėra patoso, gal kai kam ji pasirodys nepatogi, bet etninio lietuviškumo anuomet Fabijoniškėse buvo labai mažai“, – sakė politikos apžvalgininkas, publicistas, visuomenininkas Teodoras Žukas.
R.Mieczkowskis teigia, kad knyga „Mano Fabijoniškės“ gali tapti svarbia medžiaga tiems, kurie domisi Vilniaus etnografija, mėgina atsekti istorijos pėdsakus, tyrinėja vietoves ir Vilniaus ženklų ieško ne tik istoriniame Senamiestyje.
– Ar ši knyga yra odė jūsų vaikystės nostalgijai? – pasiteiravome R.Mieczkowskio.
– Išties joje egzistuoja toks lyriškas nostalgijos skonis. Jis kilo iš mano noro, kad bent kas nors liktų apie gyvenimą paprastų žmonių, apie kuriuos niekas nieko nežino.
Man buvo svarbi ir dokumentika – knygoje egzistuoja tikros datos, įvykiai, faktai ir pavardės. Šeimoje esu vyriausias, nebeturėjau ko paklausti, kaip viskas buvo. Šiek tiek informacijos gavau iš jaunesnio brolio, jo atmintis gera.
Surašiau ne tik savo šeimos istorijas, bet ir tai, kuo dalijosi pažįstami. Sukūriau mozaiką, kuri jungia Fabijoniškes ir Vilnių.
– Kiek ši knyga vilnietiška?
– Nuo tada, kai išvykau gyventi į Varšuvą, ilgiuosi Vilniaus. Visada.
Kartais reikia išvažiuoti toli, kad aštriau ir aiškiau pamatytum savo gimtinę, savo miestą Vilnių, pajustum jo dvasią. Būdamas čia ne visada tai pastebi, bet Vilnius turi savo dvasią, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią.
Mane domina daugiakultūriai miestai, o Vilnius toks ir yra. Vaikystėje jis buvo paslaptis, vėliau, baigęs studijas, atitarnavęs kariuomenėje, tapau vilniečiu, gyvenau Karoliniškėse, vėliau persikėliau į Pašilaičius, labai netoli tos vietos, kur stovėjo mano vaikystės namas.
Turbūt likimas, kad pro savo namų langą galėjau matyti vaikystės sodą. Matyt, būtent iš čia radosi apsakymai apie medį, eglę. Lyrikos daug, bet faktas tikras.
– Kiek metų pragyvenote Vilniuje?
– Po studijų pradėjau dirbti žurnalistu: iš pradžių laikraštyje, vėliau – radijuje, paskui – televizijoje. Butą Vilniuje turėjau nuo 1975 metų, o 2006-aisiais išvykau į Varšuvą, atidariau ten meno galeriją, pakvietė dirbti Lenkijos meno institutas.
Atrodė, kad Lenkijoje turėsiu daugiau galimybių, – didesnė šalis, daugiau skaitytojų.
Varšuvoje gyvenu rajone, kuris vadinasi Wilno, negaliu nuo Vilniaus pabėgti, mano adresas – Pilies gatvė, o artimiausia stotelė yra Plac Ostrej Bramy – Aušros Vartų aikštė.
Esu netgi parašęs eilėraščių ciklą „Kas aš esu?“. Visada sakau: esu lenkas, bet Lietuvos lenkas. Juk tai istoriškai skirtingos sąvokos. Mes, Lietuvos lenkai, turime kitą tapatybę, joje – daug įtakų. Kai kas iš lietuvių kalbos, kai kas – iš vokiečių, žydų, dar – iš Baltarusijos.
Lenkas Lenkijoje yra mono, o lenkas iš Lietuvos yra stereo. Gana sudėtingas žmogus su visokiais prieskoniais, kurių Lenkijoje jau nerasi.
– Juk tai – didelis turtas.
– Aš irgi taip manau. Ir nors tai sudėtinga, užtat labai gera kūrybinė medžiaga. Mano kūryboje herojai – ne tik lenkai, rasi ir lietuvių, ir kitų tautybių žmonių. Vis dėlto apie lenkų gyvenimą Lietuvoje egzistuoja daug stereotipų.
Tikiu, kad mano knyga atskleis šį tą naujo apie Lietuvos vaizdą, paaiškins, kodėl tiek daug lenkų aplinkui, kokie jų santykiai su lietuviais, rusais.
Ji papasakos, kaip vyko gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo. Kalbu iš vidaus, nėra daug knygų, pasakojančių apie tai, kalbu kaip Lietuvos lenkas.
Lenkijoje trūksta šiuolaikinės literatūros apie tai, šiuolaikinio gyvenimo aprašymų. Norėčiau, kad Lenkijoje legendų ir stereotipų apie mus nebūtų.
– Prasitarėte, kad jei dabar rašytumėte tokią knygą, ji būtų kitokia.
– Fabijoniškėse gyvenę lenkai sako: parašyk tą, parašyk aną, bet šiandien aš labiau realistas.
Tegu ši knyga būna himnas mano vaikystei.
Ir jei niekas daugiau anuomet gyvenusių žmonių neprisimena, aš juos prisiminsiu. Ir tai, kad buvo tokios Fabijoniškės. Mano istorija prasideda tarsi pasaka.
Kai kalbėjausi su knygos vertėja Birute Jonuškaite, supratau, kad ji žino, apie ką kalbu, – Birutė gimė Lenkijoje, mes abu buvome panašioje demografinėje situacijoje, turbūt todėl geriau suprantame panašius į mus žmones nei tie, kurie save vadina viena tauta.
Knygoje specialiai vartojau žodžius, kurių lenkai Lenkijoje nesupranta, jie yra lokalūs, šnekamosios kalbos, pabrėžiantys mūsų skirtybes.
– Koks pirmasis vaikystės prisiminimas iš Fabijoniškių?
– Mano dieduko kambario kvapas. Jame po karo buvo likę daug visokių paslapčių. Kažkokios knygos, rekvizitai, prieškarinis dviratis, sena komoda.
Vėliau radosi prisiminimai: dalis šeimos atsidūrė Lenkijoje, dalis – Sibire. Žmonės grįžta, o aš, vaikas, niekaip negaliu suprasti, kodėl jie buvo išvykę. Visi juokiasi, smagu, bet kartu ir liūdna, kad reikia išvažiuoti į Lenkiją, nesupranti, kodėl. Ir kodėl verkia?
Ne aš vienas išgyvenau tokius jausmus, pažįstama moteris Amerikoje pasakojo, kad jos vaikystė buvo kitokia, bet ilgesys ir liūdesys išlįsdavo.
Šiandien pasakyčiau, kad nuotaika – lyg iš filmų, viskas per romantinį filtrą. Kita pusė – sudėtingas ir liūdnas gyvenimas. Todėl ir pasirinkau tokią knygos formą – tai mozaika, kuri tinka ir Fabijoniškėms, ir Vilniui.
Visada sakau: jei koks miestelis neturi savo legendos, reikia ją sugalvoti. Yra daug literatūros apie Vilnių, bet šalia visada bus tas kitas miestas, kuriame pėdsaką paliko aplinkui buvę kaimai. To neįmanoma paneigti.