Kauną mažai pažįstantys svečiai, o ir kai kurie kauniečiai vis dar mano, kad užsukęs į Žemuosius Šančius sveiko kailio neišneši. Tačiau šios miesto dalies gyventojai tik šypsosi ir piešia visai kitokį paveikslą.

Visai greta Kauno centro esantys Žemieji Šančiai ilgai garsėjo kaip nesaugus rajonas.

Tačiau prieš gerą dešimtmetį gyventojai susibūrė į aktyvią bendruomenę ir šis gyvenamasis rajonas ėmė keistis. Kai kas Šančius net ėmė lyginti su sostinės menininkų Meka – Užupiu.

Gražėjančioje miesto dalyje daugėja naujakurių, kurie taip pat keičia Žemųjų Šančių veidą.

[[ge:lrytas:lrytas:41833096]]

Gyvenimo ritmas – lėtesnis

Istorijos mokytojas ir gidas Deimantas Ramanauskas, 2022 metais nusprendęs įsigyti būstą, jo ieškojo Vilijampolėje, kur tuo metu gyveno, arba Šančiuose.

„Žemieji Šančiai viliojo tuo, kad yra visai šalia miesto centro, atokiau nuo pagrindinės gatvės – A.Juozapavičiaus prospekto ramu, ir gyvenimas teka lyg nedideliame miestelyje, eismas nėra intensyvus.

Greta teka Nemunas, o ir nekilnojamojo turto kaina tuo metu buvo kur kas mažesnė negu centre“, – prisiminė vyras.

[[ge:lrytas:lrytas:42090842]][[ge:lrytas:lrytas:42090926]][[ge:lrytas:lrytas:42243580]]

Tokioje ramioje vietoje sename name jis ir įsikūrė.

Vis dėlto tada istorikas jautė, kad tai – apleista miesto vieta. Mažose gatvelėse nebuvo, o ir iki šiol nėra šaligatvių.

Tačiau per ketverius metus Šančiai gerokai pasikeitė. Pastatyta nemažai naujų pastatų, iškilo ir trys 16 aukštų namai.

„Žmonių požiūris į šį gyvenamąjį rajoną keičiasi. Anksčiau jis buvo vertinamas kaip atskiras priemiestis, o dabar jau suvokiamas kaip miesto dalis“, – įsitikinęs D.Ramanauskas.

Gajus mitas – jau pasenęs

Gajausias su Žemaisiais Šančiais susijęs stereotipas – tai nesaugus gyvenamasis rajonas.

Viena šančiškė pasakojo, kad važiuodama autobusu nugirdo dviejų studentų pokalbį. Vienas jų kitam patarė Šančiuose iš autobuso jokiu būdu neišlipti, nes ši vieta esą pavojinga.

O D.Ramanauskas tikino, kad tai pasenęs mitas.

„Gyvenu dviejų aukštų mediniame name. Kieme palieku dviratį ir per ketverius metus jo niekas nepavogė, negirdėti ir apie kitas vagystes ar kažkokius baisius nusikaltimus“, – sakė D.Ramanauskas.

Nuo Užupio dar skiriasi

Kartais Žemieji Šančiai lyginami su Vilniaus Užupiu, kur įsikūrusi menininkų bendruomenė. D.Ramanauskas tikino, kad Šančiuose taip pat yra menininkų.

Štai prodiuseris Gediminas Zujus savo namų kieme, pramintame Kultūros kiemu, rengia koncertus visai bendruomenei.

[[ge:lrytas:lrytas:42170359]]

Šančių gyventojai pastatė net operą, kuriai muziką parašė iš Šančių kilęs šviesaus atminimo kompozitorius Vidmantas Bartulis. Yra ir įvairių kitų sričių kūrėjų.

Renginiai vyksta Šančių bibliotekoje, atnaujintame „Drobės“ fabrike.

Iš Šančių yra kilę nemažai žinomų žmonių.

„Vis dėlto ne visi dabar Šančiuose įsikūrę menininkai įsilieja į bendruomenės gyvenimą ir lyginti Šančių su Užupiu nelabai galima. Viešosiose erdvėse nėra skulptūrų ar kitokių meniškų akcentų – tik vienas kitas gatvės meno kūrinys“, – kalbėjo vyras.

Plėtojasi kitoks verslas

D.Ramanauskas priminė, kad 1919 metais prie Kauno prijungti Žemieji Šančiai istoriškai buvo pramoninis rajonas.

Nuo XIX amžiaus antrosios pusės, vėliau tarpukariu čia veikė metalo, šokolado, kiti fabrikai, garsėjo gelumbės fabrikas „Drobė“, kojines gamino „Cotton“.

Namai buvo statomi darbininkams, tai vyko gana chaotiškai, todėl ir neplaningai susiformavusios gatvelės iki šiol atspindi šią istoriją.

[[ge:lrytas:lrytas:42170358]]

Kas antro dabartinio gyventojo tėvai arba seneliai sovietmečiu dirbo „Drobės“ fabrike.

„Nors dabar iš pramonės objektų išlikę tik „Kauno baldai“, verslo dvasia šiame rajone stipri.

Nemažai smulkiųjų verslininkų siūlo savo paslaugas.

Jei jie išsilaiko, vadinasi, kuria kokybiškus produktus ir paslaugas.

Neseniai atsirado nauja tradicija – pradėtas organizuoti Šančių turgus, kuriame verslininkai turi galimybę save pristatyti“, – pasakojo D.Ramanauskas.

Tiesa, vyras pastebėjo, kad Žemuosiuose Šančiuose vis dar trūksta daugiau vietų, kur galima pavalgyti.

Matyti dideli kontrastai

Šančių bendruomenės nariai brangina senąją architektūrą ir susiklosčiusį gatvelių tinklą. D.Ramanauskas ir pats prieš keletą metų vaikščiojo po Šančius ir fotografavo senus namus, kad jie išliktų istorijoje.

„Senųjų medinių autentiškų namų likę nedaug, gal abiejų rankų pirštais galima suskaičiuoti. Daugelis jų atnaujinti, pertvarkyti.

Vokiečių ir Tilkos gatvėse pavyko aptikti du tvartus. Matyti, kad juose tebeguli prieš 40 metų suvežtas šienas. Dar yra žmonių, kurie augina balandžius ir užsiima minimalia ūkine veikla“, – pasakojo istorikas.

Tačiau dažniau Šančių gyventojai griauna senuosius pastatus ir vietoj jų stato naujus. „Tai neišvengiama, visi nori gyventi patogiau“, – sakė kaunietis.

Kadangi Šančiuose yra įvairių laikotarpių pastatų, čia galima išvysti įdomių kontrastų.

Keliaujant A.Juozapavičiaus prospektu prie jo stovi medinių XIX amžiaus pabaigoje tuometiniams geležinkelininkams statytų namų eilė. O už jų – trys modernūs dangoraižiai.

„Pavyzdžiui, Kretingos gatvėje stovi mūrinis tarpukario laikų namas su tam laikui būdingais pusapvaliais langais, kokių galima pamatyti tik Kauno centre – prestižinėje V.Putvinskio gatvėje. O priešais – apgriuvęs senas namas“, – pasakojo vyras.

Vokiečių gatvėje greta naujų daugiabučių – tarpukariu arba po Antrojo pasaulinio karo pastatyti namai.

Atskleidė įdomią istoriją

Į ekskursijas kauniečius kviečiančiam D.Ramanauskui Žemieji Šančiai įdomūs ir kaip marga bendruomenė.

Čia gyveno lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, žydai.

Buvo, bet neišliko stačiatikių cerkvė, uždaryta stovi senoji sinagoga. Bet iki šiol veikia evangelikų krikščionių baptistų ir evangelikų metodistų bažnyčios.

„Metodistų bažnyčioje vis dar lankosi Šančiuose gyvenusių vokiečių palikuoniai, jų yra apie 10 žmonių“, – intrigavo gidas.

Katalikų – Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia A.Juozapavičiaus prospekte buvo pastatyta vėliausiai – 1938 metais. Iki tol Šančių gyventojai katalikai lankydavo Karmelitų bažnyčią.

„Kadangi maldos namų trūko, katalikams bažnyčią 1929 metais netoli Nemuno bandė statyti ir vienas privatus Šančių gyventojas – Jurgis Stančiauskas. Bažnyčia to nepalaimino, dėl tokio darbo vyrą paliko šeima ir galų gale jis bankrutavo“, – įdomią istoriją atskleidė D.Ramanauskas.

Šančių gyventojui pavyko pastatyti tik pirmąjį bažnyčios aukštą su perdanga. Jo likučiai išliko iki mūsų dienų.

Gyventojų norai skiriasi

D.Ramanauskas pastebėjo, kad pastaruoju metu vietinė bendruomenė tapo susiskaldžiusi. Taip nutiko dėl to, kad savivaldybė Nemuno pakrantėje pradėjo tiesti gatvę. Vieni tam pritaria, kiti ne – nori išsaugoti nepaliestą paupio gamtą.

„Šio proceso, matyt, jau neįmanoma sustabdyti, pakrantėje kertami medžiai ir krūmai. Savivaldybė į diskusijas su gyventojais nesileidžia, žmonėms kyla daug neaiškumų, kaip bus.

Manau, kad pokyčių reikia, bet jie turėtų vykti ne tokiu brutaliu būdu“, – įsitikinęs istorikas.

Naujakurių – vis daugiau

O štai dizaineris Mantas Mackevičius Žemuosiuose Šančiuose taip pat dar neseniai – čia įsikūrė ir savo verslą plėtoja trejus metus. Anksčiau Šančiuose gyveno jo prosenelė.

Verslininkas išsinuomojo patalpas, kuriose anksčiau veikė blogą reputaciją turėjęs baras, ir aktyviai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą: pradėjo burti vietinius verslininkus ir skatinti juos aktyviau save pristatyti.

Aktyvus kaunietis pastebėjo, kad ryšio tarp bendruomenės ir verslininkų trūko. Norėdamas juos supažindinti dizaineris vietinius kūrėjus, verslo atstovus ir gyventojus pakvietė į surengtus Šančių turgus.

M.Mackevičius sakė, kad kai kas iki šiol mano, jog Šančiai – pavojingas, nepatrauklus rajonas.

„Tiesa ne visada būna paranki. Taip, anksčiau būdavo daugiau išgėrusių žmonių, įvairių incidentų, bet tai – jau praeitis.

Gal tai ir nėra pati saugiausia miesto dalis, bet grėsmių nejaučiu. Šiame rajone kuriasi nemažai naujakurių. Tai reiškia, kad jauni žmonės čia mato savo ateitį arba bent jau svarbią gyvenimo stotelę“, – kalbėjo M.Mackevičius.

Dizaineris, pats besilankantis Vilniaus Užupyje, Šančių su sostinės menininkų Meka nelygina.

„Šančiai tikrai nėra Užupis ir juo būti neprivalo. Užupyje laikas tarsi sustojęs. Šančiai kur kas didesni, turi pagrindinę gatvę – A.Juozapavičiaus prospektą – ir daug mažų, siaurų, paslaptingų patrauklių gatvelių.

Šančiai yra saviti, perspektyvūs, turintys savo veidą ir charakterį. Ir būtent tą savitumą reikia puoselėti. Manau, kad ir patys šančiškiai turėtų drąsiau kartoti: „Šančiai keičiasi. Šančiai gražėja. Šančiai jaunėja.“ O senos etiketės turi likti praeityje“, – įsitikinęs M.Mackevičius.

Džiaugėsi atnaujinta erdve

Tuo metu slauge dirbanti Simona Pozdniakė gimė Aukštuosiuose Šančiuose, o ištekėjusi persikraustė į Žemuosius Šančius.

Moteris prisiminė, kad prieš kelis dešimtmečius Šančiuose buvo nemažai išgeriančių, asocialių žmonių. Mažesnės gatvės nebuvo apšviestos, pasitaikydavo, kad, pavyzdžiui, Sandėlių gatvėje plėšikai iš moterų atimdavo rankines.

Dabar taip pat kartais būna, kad kas nors ką nors pavagia iš namo kiemo.

„Bet gyvenimas gerokai pasikeitė. Gražiai sutvarkytas A.Juozapavičiaus prospektas, kitos gatvės taip pat tvarkomos, apšviestos.

Vakare Šančiuose jau nebaisu vaikščioti. Žmonės taip pat labiau prižiūri savo aplinką, mažiau šiukšlina“, – tikino S.Pozdniakė.

Dėl savo gerovės kovoja patys gyventojai. Pavyzdžiui, priešais bažnyčią veikė alaus baras, jo lankytojai keldavo problemų.

Todėl žmonės rinko parašus, reikalavo, kad jis būtų uždarytas, ir tai pasiekė.

Gyventojai pasipriešino ir degalinės statymui pačiame Žemųjų Šančių centre.

Moteris patenkinta ir atnaujinta erdve prie Nemuno.

„Už senųjų kapinių greta iš Šančių į Panemunę nutiesto tilto esanti Nemuno pakrantė anksčiau buvo apleista. Dabar ji sutvarkyta, yra takai, suolai, žmonės ilsisi, vedžioja šunis“, – džiaugėsi kaunietė.

Šančiškė taip pat užsiminė, kad dabar bendruomenė yra suskilusi, nesutaria, ar prie Nemuno reikia naujos gatvės.

„Jai labiau priešinasi vyresni žmonės. Jaunesni, pamatę pasaulio, nori naujovių“, – sakė moteris.

Kaunietei nostalgiją kelia dar likę senieji jau į žemę susmegę Šančių namai, bet jų vis mažėja.

„Šančiai keičiasi. Dabar čia turime viską – prekybos centrų, polikliniką, policiją, mokyklas, ūkininkų turgų. Netrūksta nieko. Net mano 16-metis sūnus sako, kad nori gyventi tik Šančiuose“, – mintimis dalijosi S.Pozdniakė.

Patinka seno ir naujo darna

Visai neseniai A.Juozapavičiaus prospekte duris atvėrė floristikos salonas. Jo savininkė Živilė gimė Šančiuose, bet būdama 6 metų su tėvais persikėlė į Rokus.

„Važiuodama į Kauno centrą vis stebėdavau Žemuosius Šančius – čia nebuvo gėlių parduotuvės. Galvojau – kam žmonėms dėl to vykti į didelius prekybos centrus? Ir surizikavau pradėti verslą Šančiuose. Kol kas manau, kad tai pasiteisino“, – pasakojo Živilė.

Jai Šančiai labiausiai asocijuojasi su dar carinės Rusijos laikais pradėto statyti karinio miestelio raudonų plytų pastatais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę daugelis jų buvo virtę vaiduokliais.

Dabar beveik visi raudonplyčiai prikelti naujam gyvenimui, juose įsikūrė gyventojai ir verslininkai. Jos gėlių salonas taip pat veikia sename pastate, bet vidus – modernus.

„Mane žavi, kai istorija ir palikimas dera su moderniu gyvenimu. Tokiais Šančiai ir tampa“, – mano floristė.

Garsius žmones įamžina pati bendruomenė

Kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, Žemuosiuose Šančiuose gyvenanti gidė Rolanda Girskienė drauge su bendraminčiais Justinu Kisieliausku ir Austėja Bliumkyte-Padgurskiene parengė projektą „Kalba Šančiai“.

Ant namų, kuriuose gyveno garsūs šančiškiai, pakabino lenteles su jų pasakytomis citatomis.

Lentelė su Šančiuose gyvenusios poetės Janinos Degutytės citata buvo pakabinta ant Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos durų, nes atminimo lenta ant namo Kranto 6-ojoje gatvėje, kur gyveno J.Degutytė, jau yra.

Taip pat lentelė yra ant garsaus boksininko Algirdo Šociko namo vartų – jis gyveno Pušyno gatvėje.

Atminimo ženklai atsirado ir ant poeto Eduardo Mieželaičio namo Kranto 16-ojoje gatvėje bei Kranto 14-ojoje gatvėje ant namo, kur gyveno publicistas ir vertėjas, periodinio leidinio „Bažnyčios žinios“ redaktorius Kastantas Lukėnas-Praeivis.

Pagerbtas ir Lietuvos aviatorius, sklandytuvų konstruktorius, sklandymo pradininkas Bronius Ožkinis, kuris gyveno Kranto 18-ojoje gatvėje.

2025 metais anapilin išėjus aktoriui Kostui Smoriginui ant namo Mažeikių gatvėje, kuriame menininkas gyveno, gyventojai pritvirtino lentelę, kurioje rašoma: „Negaliu nieko neveikti, tada man darosi neįdomu gyventi. Aktorius Kostas Smoriginas“.

Iš Šančių yra kilęs architektas Jurgis Vanagas, dainininkai Aleksas Lemanas, Egidijus Sipavičius, Merūnas Vitulskis, kalbininkas Zigmas Kuzmickas.

Žemuosiuose Šančiuose gyveno ir pirmieji Lietuvos olimpiečiai, 1924 metais išvykę į Paryžiaus olimpines žaidynes, tarp jų ir futbolo klubo „Kovas“ narys Stasys Jonušas-Janušauskas.

Dar neseniai šis Kauno rajonas daugeliui kėlė baimę: dabar čia veržiasi naujakuriai – kas pasikeitė?