Miesto tyrinėtojai daug metų negalėjo pakliūti į Misionierių bažnyčią, nors jiems beveik nėra neįveikiamų langų ir tvorų. Šią savaitę atsirado išskirtinė proga kyštelėti į ją nosį.

Apžiūrėti Viešpaties Dangun Žengimo, arba Misionierių, bažnyčios erdves galėjo per Pasaulinį Apaštalinį Gailestingumo kongresą, kuris baigiasi šiandien, surengtos mugės lankytojai. Kitas būdas tai padaryti – per Bažnytinio paveldo muziejaus rengiamas retas ekskursijas.

Kitu laiku bažnyčia, kurios išorė pastebimai gražėja, uždaryta. Miesto tyrinėtojai šiuos maldos namus vadina vienais geriausiai išsaugotų ir gražiausių, mat jų nenusiaubė vandalai.

Jiems pakliūti į vidų trukdė grotos pirmame aukšte, budrūs sargai, o dabar – ir signalizacija. Be to, visi įėjimai į bažnyčią iš šalia esančio Misionierių vienuolyno ir šventovės rūsio užmūryti. Mėgino aštrių pojūčių mėgėjai brautis ir kopdami šlaitiniu stogu, bet jis buvo per status – kilo grėsmė nusiristi žemyn.

[[ge:lrytas:lrytas:39588164]]

Viduje pasižymi kuklumu

Mugės prekeiviai skundėsi, kad bažnyčioje tvyro kaulus persmelkianti drėgmė. Ji tokia didelė, kad pirmą mugės dieną atvežus knygas jų puslapiai iš karto susiraitė.

Žvalgydamiesi į tamsius kampus prekeiviai vienas kitą gąsdino vaiduokliais, kalbėjo, jog bent metus reikėtų bažnyčios duris palikti atviras, kad nebeliktų drėgmės.

Trečią šimtmetį skaičiuojanti bažnyčia iš išorės išsiskiria grakščiais bokštais, o viduje – kuklumu. Sovietmečiu jos turtas nacionalizuotas, išliko vos keli freskų fragmentai ir nedideli vargonai.

[[ge:lrytas:lrytas:42791882]][[ge:lrytas:lrytas:42594941]][[ge:lrytas:lrytas:42762935]]

Misionierių bažnyčioje buvo saugomi Nacionalinio muziejaus fondai, tad jai labiau pasisekė nei Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčiai, kuri buvo paversta daržovių sandėliu ir visiškai suniokota.

Tiesa, Misionierių bažnyčioje prieš kelis dešimtmečius sukaltos medinės grindys, bet jas tvarkant vidų nesunku išardyti.

Teko gelbėti retą grybą

Ilgą laiką Misionierių bažnyčia buvo apraizgyta pastoliais. Juos išmontavus vilniečiai ir miesto svečiai išvydo atnaujintą fasadą ir pradėtą tvarkyti ansamblio aplinką.

Atnaujinti rokoko stiliaus lipdiniai, puošybos elementai, iliuziniai langai, išryškėjo istorinės bokštų spalvos.

Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius pasakojo, kad užbaigus daugiau nei penkerius metus vykusį fasado atnaujinimą pradėti tvarkyti neprižiūrėti želdynai. Jie ateityje kurs vienuolyno sodo įspūdį.

Anot M.Juozapavičiaus, visu projektu siekiama atkurti autentišką komplekso urbanistinę struktūrą. Dalis medžių yra užaugę neišlikusio istorinio užstatymo vietoje, jis bus atkurtas.

Beje, bendradarbiaujant su gamtininkais ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija buvo išgelbėtas ant nulūžusios obels bažnyčios šventoriuje augęs į Raudonąją knygą įrašytas grybas – obelinis minkštenis (Sarcodontia crocea). Obels kamienas su retu grybu perkeltas į Pūčkorių sodą.

Statė tris dešimtmečius

Įgyvendinant Misionierių ansamblio atnaujinimo projektą vienuolyno patalpos bus pritaikytos piligrimų nakvynei, o Misionierių bažnyčios erdvė – renginiams.

1625 metais įkurtas Misionierių ordinas vadovavosi neturto ir paprastumo principais. Vienuoliai misionieriai užsiėmė sielovada, gailestingumu, labdara, švietėjiška veikla, skleidė kultūrą.

Misionieriai bažnyčią pradėjo statyti 1695 m., bet dėl sudėtingo laikmečio – gaisrų, švedų invazijos, maro epidemijos ir lėšų stygiaus – statybos užsitęsė 35 metus.

Dabartinę išvaizdą bažnyčia įgijo 1750–1754 metais, kai pagal vieno žymiausių Vilniaus architektų Jono Kristupo Glaubico projektą buvo paaukštinti bažnyčios bokštai ir užstatyti frontonai, o 1755–1756 m. pristatytas prieangis su rafinuotu kupolu.

Pagrindinio fasado nišas puošia Mozės ir Dovydo skulptūros. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu.

Po karo atidarė ligoninę

1844 metais caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus.

Po aštuoniolikos metų vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems, jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos, tačiau praėjusio šimtmečio viduryje bažnyčia vėl buvo uždaryta.

O vienuolyno pastato paskirtis dažnai kito: jame buvo karo ligoninė, stačiatikių dvasinė konsistorija, kilmingųjų panelių institutas, psichiatrijos ligoninė, labdaros draugija.

Po karo vienuolyno patalpose atidaryta ligoninė. Kad ji čia veikė, liudija užrašai ant sienų ir durų, išlikę baldai. Skirtingai nei bažnyčioje, vienuolyno patalpose lankėsi ir smalsuoliai.

Po terasomis pripylė per daug smėlio

Misionierių vienuolyno komplekso teritorijoje praėjusiais metais atidaryta Misionierių kiemo terasa, kurios įrengimo metu fiksuoti želdinių apsaugos pažeidimai.

Savivaldybė terasą tikrino du kartus ir konstatavo, kad pažeidimai nepašalinti iki galo.

Savivaldybė buvo nustačiusi, kad įrengiant terasą buvo supiltas perteklinis smėlio ir grunto sluoksnis ant medžių šaknų zonų, taip pažeidžiant želdinių apsaugos taisykles.

Vėliau smėlio sluoksnis buvo sumažintas, tačiau nepakankamai – dviejų metrų atstumu nuo kamienų kai kur jo būta daugiau nei 5 centimetrai.

Savivaldybės patvirtintos rekomendacijos taip pat numato, kad aplink medžius būtina palikti neužstatytą apsaugos zoną, kurios plotas priklauso nuo medžio kamieno skersmens.

Tačiau Misionierių kiemo terasos lentinės grindys prie pat kamienų liko iki šiol, o šaknų zona visiškai uždengta (nuotr.).

Užrakinta dešimtmečiams: reta proga pamatyti vieną paslaptingiausių Vilniaus bažnyčių