Naujų tiltų, baseinų statybos ar gatvių tiesimo bei parkų atnaujinimo planavimas – malonūs rūpesčiai prie šių projektų dirbantiems žmonėms. Ir nuveiktu darbu galima pasidžiaugti, ir miesto gyventojai lieka patenkinti.

Finansavimu dažniausiai jau būna pasirūpinta, projektų derinimui uždegta žalia šviesa, todėl belieka išlaisvinti fantaziją.

Bet ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti.

Kasdienėje veikloje Kauno savivaldybės specialistams tenka susidurti su gerokai žemiškesniais uždaviniais, kai ir rūpesčių nestinga, ir galutinio rezultato beveik nematyti.

[[ge:lrytas:lrytas:42934176]]

Štai miesto valdžios kabinetuose brandinamas planas nupirkti tualetą su žemės sklypu A.Juozapavičiaus prospekte.

Tualetas seniai nenaudojamas pagal pirminę paskirtį, o žemės sklypas neįtikėtinai menkas – vos 0,0114 hektaro ploto. Visas šis turtas daugybę metų priklauso privačiam asmeniui.

Kauno valdžia nusprendė jį nupirkti ir šioje vietoje įrengti poilsio zoną – numatyta atnaujinti takus, mažosios architektūros detales, įrengti apšvietimą ir papildomai apželdinti teritoriją daugiamečiais augalais.

Skvero statusas visai šioje vietoje esančiai 0,0619 hektaro ploto teritorijai savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas dar 2021 metų gegužę.

[[ge:lrytas:lrytas:41819347]][[ge:lrytas:lrytas:42933757]][[ge:lrytas:lrytas:42170360]][[ge:lrytas:lrytas:42342729]]

Nors poilsio zonos poreikiu šioje vietoje galima suabejoti, gražiai sutvarkytas skveras tikrai geriau negu pokario metus menantis senas apgriuvęs tualetas.

Nors sandoris dar neįvyko, savivaldybei priklausančiame sklype darbas jau verda – nepaliestas liko tik privataus savininko sklypas.

Įdomu, kaip atrodytų šis skveras, jeigu dėl kokių nors priežasčių sandoris daugeliui metų įstrigtų teisme arba išvis neįvyktų. Skveras šiek tiek primintų šiuolaikinio meno kompoziciją, kurią būtų galima pavadinti „XXI amžiaus skveras su sovietiniu tualetu“.

Vis dėlto yra svarbi priežastis linkėti, kad taip nenutiktų.

Privačiose rankose atsidūręs neprižiūrimas turtas tapo vienu didžiausių miesto skaudulių. Negelbėja nei viešas tokių savininkų pasmerkimas, nei padidinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai.

Pačiai savivaldybės administracijai nupirkti ir nugriauti baigiantį sunykti statinį – geresnė išeitis negu bandyti priversti savininką jį atnaujinti.

Tikrai ne kiekvienas žmogus turi galimybių tai padaryti, o štai pardavęs turtą už gautus pinigus galėtų įsigyti geresnį būstą kur nors miesto pakraštyje.

Kai kuriais atvejais savivaldybė žemės sklypą galėtų parduoti aukcione ir išleisti pinigai grįžtų į miesto biudžetą.

Laimėtų visi: savininkas palankiomis sąlygomis parduotų turtą, verslas gautų žemės sklypą statyboms ir miestas pagražėtų.

Panašių pavyzdžių jau galima surasti. Kai Kauno savivaldybė sumanė atnaujinti Linkuvos dvaro teritoriją, jos atstovams taip pat teko derėtis su kelis pastatus valdžiusia įmone.

Nors iš pradžių bendrauti nesisekė, galiausiai susitarti pavyko – bendrovės savininkai liko patenkinti pasiūlyta pinigų suma, o miesto savivaldybei buvo atrištos rankos imtis darbų.

Kaune tvarkomas skveras gali tapti miesto anekdotu: kliūtis – senas tualetas