Užkalti langai – ne apleistumo ženklas: kas iš tiesų vyksta su nenaudojamais pastatais?

Tačiau už tokių priemonių dažnai slypi visai kita istorija. Iš šalies toks pastatas gali atrodyti „užkonservuotas“, nors iš tiesų jis yra prižiūrimas, periodiškai tikrinamas ir saugomas nuo pašalinių patekimo.

Bendrovė Turto bankas valdo valstybės nekilnojamąjį turtą, tarp jo – ir laikinai nenaudojamus pastatus. Įmonės Klientų aptarnavimo departamento direktorė Modesta Acutė pasakoja, kas specialistams krenta į akis priėjus prie tokio objekto, kokie požymiai išduoda pavojų ir kodėl išdaužtas langas gali tapti kur kas didesne problema, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kai objektas laikinai nenaudojamas ir į jį ribojamas patekimas, iš šalies jis gali atrodyti tarsi „užkonservuotas“. Tačiau tuo metu pastatas nėra paliekamas likimo valiai.

„Tuščias pastatas nebūtinai yra nesaugus. Jei valstybės turtas laikinai nenaudojamas, jis ir toliau yra prižiūrimas – atliekamos periodinės apžiūros, vertinama jo techninė būklė ir imamasi prevencinių priemonių“, – aiškina ekspertė.

M. Acutės teigimu, Turto banko specialistai visus objektus lanko mažiausiai vieną kartą per mėnesį.

„Taip pat visada esant poreikiui – suveikus apsauginei ar priešgaisrinei signalizacijai arba reaguojant į trečiųjų šalių pranešimus.

Lankymo metu apžiūrima ir įvertinama aplinkos būklė, pastato išorė ir vidus. Jei pastatas laikinai nenaudojamas ar yra pavojingos būklės, visada dėvimos specialiosios apsaugos priemonės – šalmas, ryškiaspalvė liemenė, specialioji avalynė.

Įvertinimo metu nustačius problemų, jos registruojamos ir nedelsiant sprendžiamos“, – aiškina M. Acutė.

Atvykus į tokį objektą, svarbu kuo anksčiau pastebėti pokyčius, galinčius signalizuoti apie didesnę riziką. Kartais tam pakanka atidžiau pažvelgti į tai, kas vyksta aplink pastatą.

„Pirmiausia įvertinama aplinka ir pastato išorė – ar nėra vandalizmo požymių: įsilaužimo, apgadinimo – tvoros, jei ji yra, fasado, langų, durų, grafičių ir pan.

Taip pat vertinama, ar nėra benamių apsigyvenimo požymių, jaunimo susibūrimo vietų.

Pastato viduje vertinama, ar nėra pavojingai pakibusių detalių, galinčių įlūžti paviršių bei kitų pavojų galinčių sukelti aspektų.

Jei yra poreikis, vertinamos ir galimos papildomos statinio apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, langų ertmių užkalimas, papildomas durų rakinimas ar stogo remontas“, – vardija M. Acutė.

Apie didėjančią riziką signalizuoja tiek išoriniai, tiek vidiniai požymiai.

„Iš išorės tai gali būti pažeistos konstrukcijos, byrantys fasado elementai, išdaužyti langai ar sugadinti įėjimai. Pastato viduje didžiausią pavojų kelia pažeistos perdangos, laiptai, stogo konstrukcijos ar sugadintos inžinerinės sistemos.

Pastebėjus tokius požymius nedelsiant imamasi veiksmų – ribojamas patekimas į teritoriją, šalinami pavojų keliantys defektai, stiprinamos apsaugos priemonės“, – teigia Turto banko atstovė.

Tai dažnai tampa lengviausiai pastebimu nenaudojamo pastato atributu. Tačiau apsaugos priemonės atsiranda ne todėl, kad objektas būtų pamirštas.

„Užkalti langai ar užtverti įėjimai nėra aplaidumo požymis – priešingai, tai reiškia, kad pastatas yra prižiūrimas ir imamasi priemonių apsaugoti tiek žmones, tiek patį turtą.

Laikinai nenaudojami pastatai nėra pritaikyti lankymui. Juose gali būti vietų, kurios kelia pavojų, todėl patekimo ribojimas pirmiausia skirtas žmonių saugumui.

Kita svarbi priežastis – turto apsauga. Kuo mažiau pastatas patirs išorinių veiksnių, tuo geresnės būklės jis išliks iki priimant sprendimą dėl pastato ateities“, – paaiškina M. Acutė.

Dažniausiai specialistams tenka susidurti su gana konkrečiais vandalizmo pėdsakais. Tačiau pati žala pastatui nėra vienintelė problema – daug pavojingesnė gali būti jos pasekmė.

„Dažniausiai susiduriame su išdaužytais langais, išlaužtomis durimis, sugadintomis tvoromis, pavogtais metalo elementais ar tyčia niokojamomis vidaus patalpomis.

Didžiausią pavojų kelia ne pats sugadinimas, o tai, kad jis sudaro galimybę į pastatą patekti pašaliniams asmenims. Taip išauga nelaimingų atsitikimų rizika“, – sako ji.

Todėl po vandalizmo atvejo svarbu ne tik sutvarkyti tai, kas sugadinta, bet ir kuo greičiau užkirsti kelią pakartotiniam patekimui.

Nenaudojami pastatai kartais tampa vietomis, kurios patraukia norinčiųjų fotografuoti, tyrinėti ar tiesiog smalsaujančių žmonių dėmesį. Tačiau už uždarų durų esanti aplinka gali būti visiškai kitokia nei atrodo iš išorės.

„Vieni žmonės į pastatus patenka vedami smalsumo, kiti ieško vietos pramogoms ar fotografijai, tačiau visi jie rizikuoja savo saugumu.

Kiekvienas neteisėtas patekimas reiškia papildomą riziką ir papildomas išlaidas. Po tokių atvejų dažnai tenka atkurti sugadintas apsaugos priemones, užsandarinti naujai išlaužtas angas, organizuoti papildomas apžiūras ar apsaugą“, – teigia specialistė.

Tai reiškia, kad vienas įsilaužimas gali sukelti ne vieną problemą: pirmiausia atsiranda pavojus žmogui, vėliau – būtinybė iš naujo apsaugoti objektą ir patikrinti, ar jo būklė nebuvo dar labiau pažeista.

Sugadintos durys ar išdaužtas langas gali atrodyti kaip nedidelis incidentas, tačiau kiekvienam tokiam atvejui reikia skirti papildomų išteklių.

„Kiekvienas vandalizmo atvejis reiškia papildomas valstybės išlaidas. Svarbu suprasti, kad šios lėšos nėra papildomas biudžetas.

Jos skiriamos iš tų pačių valstybės resursų, kurie galėtų būti investuojami į administracinių pastatų modernizavimą, energinio efektyvumo didinimą ar geresnes darbo sąlygas viešajame sektoriuje.

Tenka atnaujinti apsaugos sistemas, keisti langus ir duris, remontuoti tvoras, šalinti sugadintų signalizacijų gedimus“, – vardija M. Acutė.

Tuščias pastatas nebūtinai reiškia neaiškią jo ateitį. Dažnai tai tik tarpinis etapas, kol nusprendžiama, kas su objektu bus daroma toliau.

„Norėtųsi priminti, kad tai nėra pramogų erdvės. Taip pat svarbu suprasti, kad šie pastatai nėra „pamiršti“.

Daugeliu atvejų jie yra laikinas valstybės turto valdymo etapas – kol pastatas bus atnaujintas, perduotas kitoms valstybės reikmėms arba parduotas aukcione naujam savininkui“, – sako M. Acutė.