Šis darbas yra dalis ilgalaikio projekto „Kuriu Vilnių“, dėl kurio dar vienas įprastas pilkas daugiabučio fasadas tapo atviros miesto meno galerijos kūriniu.
Naujasis meno kūrinys įkvėptas tradicinių lietuviškų audimo raštų ir vaivorykštės simbolikos.
Išskirtinis spalvų ritmas harmoningai atkartoja paties pastato linijas, taip sukurdamas nuolat tekančios upės vizualinį įspūdį.
Susiję straipsniai
Erdvėse stigo gyvybės
Milžinišku spalvotu audiniu virto pilkas betoninis devynaukščio namo fasadas Pašilaičių g. 17.
E.Žemaitė, paskatinta Vilniaus savivaldybės programos „Kuriu Vilnių“, nusprendė įlieti spalvų ir šilumos ten, kur kasdien pravažiuoja tūkstančiai vilniečių.
„Šiose erdvėse man labai trūko gyvybės. Nuolat pagalvodavau, kaip norėtųsi sušildyti niūrią urbanistinę aplinką“, – sakė autorė.
Įsižiūrėjusi į įdomią vieno devynaukščio pastato šoninės sienos faktūrą Eglė suprato, kad nori ne šiaip nupiešti paveikslą ant sienos, o sužaisti su pačia architektūra – įpinti raštą į pastatą.
Kūrinio linijos ne tik atkartoja pastato struktūrą, bet kartu ją išlaisvina, šiek tiek pakreipia, sukurdamos dinamišką upės tėkmės ir nuolatinio judesio įspūdį.
Taip pamažu ėmė rutuliotis piešinys, kuris galiausiai virto simboliniu audiniu, uždengiančiu pastatą ir nutįstančiu iš abiejų jo pusių, simbolizuojančiu jaukumą, darną ir ryšį tarp žmonių.
„Man patinka šį kūrinį sulyginti su spalvingu šaliku, kuris suteikia šilumos, šypsenų ir gerų emocijų. O netikėtas mastelis čia suteikia visiškai naujų perspektyvų“, – pasakojo Eglė.
Kuria bankui monetas
E.Žemaitė žinoma kaip smulkių, preciziškų kūrinių autorė – ji yra sukūrusi net 17 proginių ir kolekcinių monetų Lietuvos bankui, pelniusių ir tarptautinius apdovanojimus.
Persikėlimas nuo mažytės monetos formos ant milžiniško namo fasado tapo visišku kontrastu.
„Man kaip tik to ir trūko. Jaučiu pilnatvę darydama skirtingus dalykus, įvaldydama visiškai skirtingus mastelius, – sakė menininkė. – Tai ta pati kūryba, tos pačios taisyklės, kur svarbiausia – idėja ir kruopštus, nuoširdus jos įgyvendinimas.“
Iššūkių – per akis
Įgyvendinimo procesas pareikalavo ir menininkės drąsos. Kadangi įprastas keltuvas būtų užtvėręs gyventojams įvažiavimo kelius ir užėmęs automobilių stovėjimo vietas, teko ieškoti nestandartinių sprendimų.
Menininkė pasirinko lyninį keltuvą, montuojamą tiesiai nuo pastato stogo, kurį proceso metu teko permontuoti dukart, mat piešinys puošia abi namo puses.
„Pakilti pirmą kartą lyniniu keltuvu buvo ypač baisu – aukštis tiesiog pakirsdavo kojas, sukaustydavo, o keltuvas svyravo lyg sūpynės, – atviravo Eglė. – Paskui buvo tapymo iššūkiai, galynėjimasis su vėjais, kaprizingi orai. Kūrybinių sprendimų reikėjo ieškoti tiesiog vietoje, kabančioje darbo zonoje.“
Į įgyvendinimo procesą Eglė įtraukė ir savo vyrą Ernestą Žemaitį. Kartu įveikti šiuos iššūkius porai buvo drąsiau, greičiau ir kokybiškiau.
Pavyzdžiui, galvodami, kaip apsaugoti aplinką ir mašinas nuo netyčinio dažų aptaškymo, būtent su Ernestu jie sukonstravo specialias „Spalvų gaudykles“.
Jos buvo gaminamos iš sportinių kilimėlių, plaukimo reikmenų ir įvairių statybinių detalių.
Sulaukdavo ir patarimų
Nors didžiąją laiko dalį komanda praleido pakibusi aukštai virš žemės, nusileidus dažnai laukdavo malonus apdovanojimas – gyvas ryšys su vietos bendruomene.
„Nusileidus praeiviai dažnai pakalbindavo, siūlydavo kavos, klausinėdavo, kas čia vyksta. Dauguma labai džiaugėsi, palaikė, buvo, kas stebėdavosi.
Sulaukdavome ir patarimų apie pačią kūrybą ar statybinius reikalus. Tačiau visi buvo geranoriški, buvo smagu pabendrauti, pasidalinti savo mintimis.
Be to, namo bendrijos pirmininkas Vilius visuomet nuoširdžiai pagelbėdavo susidūrus su bet kokiais iššūkiais. Be jo vargu ar viską būčiau įveikusi“, – šiltais prisiminimais dalijosi Eglė.
Galiausiai aukštį pavyko prisijaukinti. Šiandien, kai „Laumės juosta“ jau baigta ir džiugina Pašilaičių gyventojus bei pravažiuojančius Ukmergės gatve, Eglė prisipažįsta: „Dabar to aukščio netgi pasiilgstu, pasirodo, tai kelia savotišką priklausomybę.“ („Sostinė“)