Su tokiais atvejais susiduria ir Turto bankas – valstybės nekilnojamąjį turtą valdanti ir prižiūrinti bendrovė. Jos Klientų aptarnavimo departamento direktorė Modesta Acutė atkreipia dėmesį, kad socialiniuose tinkluose matomas turinys kartais paskatina susidomėjimą objektais, kurių lankymas gali baigtis ne tik nemalonia patirtimi, bet ir žala turtui.
Socialiniai tinklai objektus paverčia nuotykių vietomis
Tikruosius patekimo į nenaudojamus pastatus motyvus ne visada galima nustatyti, tačiau M. Acutė sako, kad būta atvejų, kai ryšys su socialiniais tinklais buvo akivaizdus.
Susiję straipsniai
„Pavyzdžiui, Klaipėdoje į vieną anksčiau Turto bankui priklausiusį objektą patekę jaunuoliai pareigūnams teigė norėję filmuoti turinį socialiniams tinklams.
Panašių atvejų būta ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose – į pastatą patekę asmenys savo veiklą filmavo ir demonstravo socialiniuose tinkluose. Dalį jų pavyko nustatyti.“
Vis dėlto socialiniai tinklai nėra vienintelis veiksnys, dėl kurio žmonės patenka į tokius objektus. „Motyvai būna skirtingi – nuo smalsumo ir adrenalino paieškų iki kitų priežasčių.“
Kodėl pavojinga vieta ekrane atrodo patraukliai?
Vaikų ir paauglių psichologė J. Kiežė atkreipia dėmesį, kad suaugusieji ir paaugliai tą pačią situaciją vertina labai skirtingai.
„Jeigu mes, suaugusieji, apleistame pastate matome griuvėsius, dulkes ir fizinį pavojų, tai paaugliui ta vieta asocijuojasi su autentiškumu.“
Pasak specialistės, paauglystėje ypač svarbus noras išbandyti save, todėl neįprasta, nepažįstama aplinka gali atrodyti patraukli.
„Paauglių kasdienybė yra stipriai struktūruota: mokykla, taisyklės, tėvų priežiūra, ekranai. Apleistas pastatas tampa vieta, kur nėra jokių iš anksto primestų taisyklių. Tai tarsi „niekieno žemė“, kurią galima prisijaukinti.“ Prie šio patrauklumo prisideda ir socialinės medijos.
„Socialiniai tinklai sukuria estetinį filtrą – apleistos vietos pateikiamos kaip paslaptingos, kinematografiškos, pilnos mistikos. Kai paauglys mato tokį vaizdą ekrane, jo smegenys reaguoja smalsumo ir atradimo emocijomis. Suaugę iškart įvertina galimas neigiamas pasekmes, o paaugliai – patiriamą jaudulį ir unikalaus potyrio vertę.“
Dėl nuotraukos rizikuoja ne tik paauglys
Socialiniuose tinkluose svarbus tampa ne tik pats nuotykis, bet ir aplinkinių nuomonė.
„Šiandien išskirtinis turinys socialiniuose tinkluose paaugliui yra ypatinga valiuta. Dėmesys, reakcijos ir komentarai suteikia labai aiškų socialinio statuso ir priklausymo grupei jausmą“, – sako J. Kiežė.
Tuomet pavojus gali atrodyti mažesnis, nei yra iš tikrųjų.
„Kai paauglys filmuoja pavojingą vietą, jis dažnai jaučiasi taip, lyg žaistų kompiuterinį žaidimą ar režisuotų filmą.
Kamera veikia kaip apsauginis skydas – atrodo, kad kol filmuoji, nieko blogo nutikti negali, o visa situacija tampa iššūkiu ar scenarijumi, kurį reikia įvykdyti dėl peržiūrų.“
Anot psichologės, tam įtakos turi ir bendraamžių elgesys.
„Noras neatsilikti nuo bendraamžių čia veikia ne tik kaip spaudimas („daryk kaip mes“), bet ir kaip saugumo iliuzija – jei kiti eina ir jiems nieko nenutiko, vadinasi, tai saugu ir man.“
Pavojų gali būti daugiau, nei matyti vaizdo įraše
Turto banko atstovė M. Acutė pabrėžia, kad socialiniuose tinkluose matomas vaizdas neparodo visos istorijos.
„Socialiniuose tinkluose plintantis turinys gali papildomai atkreipti dėmesį į objektus, kurie iki tol tokio susidomėjimo nesulaukdavo. Problema ta, kad vaizdo įraše matomas patekimas į pastatą gali atrodyti kaip nekaltas nuotykis, tačiau nematoma kita jo pusė – išlaužtos ar sugadintos apsaugos priemonės ir reali rizika pačiam žmogui.“
Pašnekovės teigimu, Turto bankas dažniausiai susiduria su bandymais į objektus patekti per tvoras, langus ar kitas uždarytas pastato vietas.
Tokiais atvejais tenka atstatyti tvoras, užkalti langus, remontuoti ar stiprinti apsaugos sistemas.
„Vien Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose yra buvę sugadintų tvoros segmentų, išdaužytų langų ir pažeistų apsaugos sistemų, o valstybei padaryta žala siekė tūkstančius eurų“, – konstatuoja specialistė.
Rizikos vertinimą diktuoja biologija
J. Kiežė teigia, kad skirtingą rizikos vertinimą lemia ir paauglio smegenų raida.
„Biologiškai paauglio smegenyse kaktinė skiltis, atsakinga už ilgalaikį planavimą, pasekmių numatymą ir impulsų kontrolę, dar nėra visiškai susiformavusi. Tuo tarpu limbinė sistema, reaguojanti į emocijas, jaudulį ir atlygį, dirba pilnu pajėgumu.“
Dėl to, pasak psichologės, paauglys gali suprasti, kad vieta pavojinga, tačiau kartu manyti, kad nelaimė nutiks kažkam kitam.
„Jis neneigia, kad pastatas gali sugriūti – jis tiesiog šventai tiki, kad tai nenutiks jam. Tai vadinama nemirtingumo ar išskirtinumo iliuzija.“
Ragina palikti erdvės rizikai
Tad ką daryti tėvams, jei vaikas ima domėtis pavojingomis vietomis ar rizikingais iššūkiais? Psichologė ragina neapsiriboti draudimais.
„Gėdinimas, gąsdinimas ar griežti draudimai čia retai veikia, nes jie tik stumia paauglį daryti tai slapta.“
Vietoje to ji siūlo kartu mokytis kritiškai vertinti socialiniuose tinkluose matomą turinį – klausti, kas liko už kadro, kokią riziką žmogus prisiėmė ir kiek realybė skiriasi nuo keliolikos sekundžių vaizdo įrašo. Taip pat svarbu palikti galimybių saugiai patirti jaudulį.
„Būtina suteikti erdvės rizikai ir adrenalinui. Paaugliams fiziškai reikia ribų tikrinimo ir patirčių, kurios užgniaužia kvapą. Jei to nebus saugioje aplinkoje – tai gali būti sportas, laipiojimas, žygiai, ekstremalesnis laisvalaikis – jie to ieškos kitur. Pavyzdžiui, nenaudojamuose pastatuose.“
Tuo tarpu M. Acutė primena: įspėjimai prie tuščių pastatų nėra formalumas.
„Jei objektas aptvertas, uždarytas ir pažymėtas draudžiamaisiais ženklais, tai daroma ne siekiant sugadinti kažkam pramogą. Laikinai nenaudojamuose bei tuščiuose pastatuose gali būti nestabilių konstrukcijų, nesaugių perdangų ar laiptų, stiklo duženų, atvirų šulinių, pažeistos elektros instaliacijos ar sveikatai pavojingų medžiagų. Tai, kad pavojus nėra matomas vaizdo įraše, nereiškia, kad jo nėra.
Nenaudojamas valstybės pastatas nėra „niekieno“ turtas. Įsibrovimo metu sugadintos tvoros, langai, kameros ar kitos apsaugos priemonės turi būti atkurtos valstybės lėšomis, o už padarytą žalą gali kilti ir teisinė atsakomybė.“