Netoli Liublino namą nusipirkusi šeima po kelių mėnesių suprato, kad tikroji gyvenimo užmiestyje kaina slepiasi ne vien būsto kainoje.
Namas atrodė galimybė, kurios negalima praleisti
Adamas su žmona iki tol gyveno maždaug 60 kv. metrų bute daugiabutyje.
Susiję straipsniai
Du vaikai, šuo, nedidelis balkonas – todėl pasiūlymas įsigyti beveik 200 kv. metrų namą su 30 arų sklypu atrodė kaip milžiniškas gyvenimo kokybės šuolis.
Namas buvo kiek daugiau nei 16 kilometrų nuo Liublino centro, jo kaina šeimai tiko, juolab, kad nereikėjo daryti kapitalinio remonto.
Sklype augo daug medžių, buvo daržas, garažas, rūsys ir palėpė.
Sprendimą šeima priėmė vos per kelias dienas.
Pirmosios savaitės – tikra idilė
Persikėlus viskas atrodė būtent taip, kaip šeima ir įsivaizdavo.
Kava pavėsinėje, saulėlydžiai virš laukų, privatumas, tylūs kaimynai ir daug erdvės.
Ypač nauju gyvenimu džiaugėsi šeimos šuo, pirmą kartą gavęs galimybę visą dieną lakstyti po nuosavą kiemą.
Tačiau vasara baigėsi.
Ir tada prasidėjo tai, apie ką pirkdama namą šeima beveik negalvojo.
Vaikai tapo pagrindiniu logistikos projektu
Anksčiau mokyklą vaikai pasiekdavo maždaug per dešimt minučių pėsčiomis.
Persikėlus už miesto beveik kiekvienai veiklai reikėdavo automobilio.
Vienas vaikas mokyklą baigdavo vienu metu, kitas – kitu. Sūnus pradėjo lankyti futbolo treniruotes, savaitgaliais vyko rungtynės.
Viešasis transportas į gyvenvietę važiuodavo per retai, kad šeima galėtų juo patogiai pasikliauti.
„Yra dienų, kai automobilyje iš viso praleidžiame po kelias valandas“, – pasakojo Adamas.
Galiausiai šeimai teko įsigyti antrą automobilį.
Tada atsirado dar vienas netikėtumas
Kai šeima atsikraustė, kelias į Liubliną buvo beveik tuščias.
Tačiau aplinkinėse teritorijose pradėjo sparčiai dygti nauji gyvenamieji projektai.
Atsirado daugiau gyventojų, buvo praplatintas kelias, įrengti šaligatviai ir apšvietimas.
Atrodytų – vien pliusai.
Tačiau kartu atsirado ir kamščiai.
Kelionė į darbą pailgėjo, o rytais vien išvažiuoti į pagrindinį kelią tapo išbandymu.
Dingo ir dalis miesto gyvenimo
Gyvendama mieste šeima bent kartą per mėnesį eidavo į teatrą ar kiną, turėjo mėgstamą restoraną.
Po persikraustymo tai nutiko vis rečiau.
Priežastis banali – grįžus iš darbo ir jau praleidus nemažai laiko automobilyje, vakare sėsti prie vairo dar kartą nebesinorėdavo.
Rečiau pradėjo lankytis ir draugai.
Jeigu susitikime buvo vartojamas alkoholis, visada reikėjo žmogaus, kuris nevartotų ir galėtų vairuoti, o taksi kelionė pirmyn ir atgal jau tapdavo nemaža išlaida.
Ramybė irgi turi kainą
Visgi praėjus ketveriems metams šeima namo parduoti neplanuoja.
Jie vis dar vertina nuosavą kiemą, erdvę, terasą ir ramybę.
Tačiau šiandien Adamas sako, kad tokį pirkinį vertintų visai kitaip.
Jo patarimas ketinantiems kraustytis už miesto – prieš perkant namą nuvažiuoti į pasirinktą vietą ne savaitgalį, o darbo dieną ir būtent piko metu.
Reikėtų patikrinti, kiek realiai užtruks kelionė į darbą, kaip dažnai važiuoja autobusas, kur yra artimiausia mokykla, gydytojas, parduotuvė, kur vyks vaikų būreliai.
Ir suskaičiuoti ne tik būsto kainą.
Du automobiliai, kuras, taksi, automobilio priežiūra ir, svarbiausia, valandos, kasdien praleistos kelyje, ilgainiui gali tapti nemenka svajonių namo kainos dalimi.
Namas užmiestyje iš tiesų gali reikšti daugiau erdvės ir ramybės.
Tačiau kartais tik po persikraustymo paaiškėja, kiek daug miesto patogumų anksčiau buvo laikomi savaime suprantamais.
Parengta pagal „WP Dom“