„Beveik garantuoju – oficialiai įteisinus gyvenimą loftuose, tokie nauji projektai pasipils kaip iš gausybės rago“, – į pastarosiomis dienomis kilusias diskusijas dėl loftų įsitraukė buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.

Viešojoje erdvėje pasklidus žiniai apie esą Aplinkos ministerijos ketinimus uždrausti gyvenimą loftuose, sureagavo ir Vilniaus meras Valdas Benkunskas. Vėliau jis susitiko su aplinkos ministre Ieva Andriulaityte.

„Tuo Vyriausybės nutarimu niekas nieko neuždraudė“, – pabrėžė M.Pakalnis.

Aplinkos ministerija patikslino, kad šiuo metu svarstomi pakeitimai skirti ne gyvenimui loftuose, o tam, kokias ekonomines veiklas būtų galima vykdyti įvairios paskirties patalpose nepakeitus jų paskirties.

[[ge:lrytas:lrytas:25338139]]

Taigi naujas draudimas gyventi loftuose neatsirado.

Tačiau pati problema – sena.

Gyvena kaip bute, dokumentuose – ne butas

„Gyventi negyvenamosiose patalpose nebuvo galima niekada. Bet tokios patalpos buvo statomos ir perkamos būtent su tikslu gyventi“, – socialinėje erdvėje savo mintimis dalijosi M.Pakalnis.

[[ge:lrytas:lrytas:31767586]][[ge:lrytas:lrytas:36219489]][[ge:lrytas:lrytas:37311463]][[ge:lrytas:lrytas:38810782]]

Tokių atvejų Vilniuje netrūksta. Buvusiose gamyklose, administraciniuose pastatuose ar kitose negyvenamosiose patalpose įrengtos erdvės realiai naudojamos kaip būstas, nors jų paskirtis oficialiai likusi kita.

Žmogui, kuris ten gyvena, skirtumas gali atrodyti menkas. Virtuvė yra, vonia yra, miegamasis taip pat. Tačiau teisės aktuose paskirtis reiškia daugiau nei įrašą dokumentuose.

Gyvenamosioms patalpoms keliami reikalavimai dėl apšvietimo, triukšmo, priešgaisrinės saugos, želdynų, automobilių stovėjimo ir kitos gyvenimui reikalingos infrastruktūros.

M.Pakalnis mini ir insoliacijos reikalavimus.

Štai čia ir atsiranda problema, kurios vienu sprendimu neišspręsi. Žmonės tokiose patalpose jau gyvena, tačiau vos pasakius, kad nuo šiol jose gyventi galima, iškart kiltų kitas klausimas. – kodėl tuomet naujus būstus apskritai statyti pagal griežtesnius gyvenamajai statybai taikomus reikalavimus?

„Tai kodėl nestatyti?“

M.Pakalnis į šią vietą ir taikosi savo įraše.

„Ar galima pastatyti naują „loftų“, „poilsio patalpų“, „kūrybinių dirbtuvių pastatą“? Jeigu galima ir pigiau pastatyti nei gyvenamąsias patalpas, ir dar galima legaliai parduoti – tai kodėl nestatyti?“ – rašė jis.

Jo klausimas ne vien apie jau esančias senų gamyklų konversijas.

Jeigu atsirastų lengvesnės taisyklės gyvenimui negyvenamosiose patalpose, reikėtų labai aiškiai pasakyti, kam jos galioja.

Nes sena gamykla, kuri po kelių dešimtmečių pritaikoma gyvenimui, yra viena. Naujas pastatas, iš karto projektuojamas kaip „kūrybinės dirbtuvės“, nors jame ketinama pardavinėti gyvenamąsias erdves, – jau kas kita.

M.Pakalnis tai suformulavo paprasčiau.

„Kiek laiko turi praeiti nuo pramoninio pastato pastatymo iki konversijos į loftą? Ar po mėnesio jau galima – juk gamyba „nepaėjo“, – ironizavo jis.

Kad tokio saugiklio reikės, pripažįsta ir pati Aplinkos ministerija.

Po I.Andriulaitytės ir V.Benkunsko susitikimo paskelbta, kad senos statybos pastatų konversijai galėtų būti taikomi mažesni formalūs reikalavimai nei visiškai naujai statybai.

Kartu nurodyta, kad tokios išimtys neturi tapti galimybe mažesnius reikalavimus taikyti naujiems gyvenamosios statybos projektams.

Būtent čia ir teks atskirti tikrą senų pastatų konversiją nuo bandymo pigiau pastatyti tai, kas iš esmės yra naujas būstas.

V. Benkunskas – už lankstesnes taisykles

Vilniaus meras V.Benkunskas nuo pat diskusijos pradžios pasisakė prieš draudimą gyventi loftuose.

Jo pozicija – tarp „galima viskas“ ir „negalima nieko“ ieškoti racionalesnio modelio.

Vilniuje tokių pastatų daug. Buvusios gamyklos ir administraciniai pastatai jau seniai praradę pirminę funkciją, dalis jų konvertuota ir naudojama gyvenimui.

Meras teigia, kad senų pastatų pernaudojimas gali būti pigesnis už naują statybą, didinti būsto pasiūlą ir jo prieinamumą.

Po susitikimo su aplinkos ministre jau kalbėta ne apie draudimą, o apie tai, kokiomis sąlygomis senų pastatų pritaikymą gyvenimui būtų galima palengvinti.

Tai svarbus skirtumas.

Jeigu kalbama apie prieš kelis dešimtmečius pastatytą gamyklą, ne visus šiandien naujam daugiabučiui taikomus reikalavimus joje apskritai įmanoma įgyvendinti.

Bet tokiu atveju reikia atsakyti, kurių reikalavimų galima atsisakyti ir kuo juos pakeisti.

Gal ne viską reikia sutalpinti po vienu langu

M.Pakalnis siūlo kelis variantus.

Vienas jų – nustatyti ne vieną, o kelis patalpų tinkamumo gyvenimui standartus.

Tuomet pirkėjas iš anksto žinotų, ką perka. Ne manytų, kad įsigyja butą, o tik pas notarą ar banke sužinotų, jog dokumentuose tai kūrybinės dirbtuvės ar poilsio patalpos.

Kitas jo siūlymas susijęs su infrastruktūra.

M.Pakalnio nuomone, tokių projektų statytojai galėtų mokėti didesnį infrastruktūros mokestį, o savivaldybė už šias lėšas reikalingą infrastruktūrą įrengtų netoliese.

Nebūtinai prie kiekvieno namo reikia sutalpinti viską.

Diskusijoje po jo įrašu pateiktas Izraelio pavyzdys, kur vaikų žaidimų aikštelės įrengiamos ne prie kiekvieno daugiabučio, o didesnės ir geresnės – keliems namams ar visam kvartalui.

„Taip ir reikia daryti“, – atsakė M.Pakalnis.

Panašia kryptimi dabar kalba ir Aplinkos ministerija bei Vilniaus savivaldybė. Tarp svarstomų variantų – automobilių stovėjimo vietų ar želdynų poreikį vertinti ne vien prie konkretaus pastato, bet platesnėje teritorijoje, taip pat taikyti kompensacines įmokas.

Žodis „loftas čia niekuo dėtas

Pats žodis „loftas“, pasak M.Pakalnio, šioje istorijoje apskritai per daug demonizuojamas.

„Lofto stiliumi gali būti įrengtos ir gyvenamosios patalpos“, – priminė architektas.

Ir iš tiesų problema ne aukštos lubos, atviri vamzdynai ar industrinės sienos.

Problema atsiranda tada, kai žmogui parduodamas būstas, kuriame jis ir ketina gyventi, tačiau oficialiai tai – negyvenamoji patalpa.

Šią pilkąją zoną dabar ir bandoma sutvarkyti.

Ignoruoti jau esančių loftų sunku – žmonės juose gyvena, juos pirko, už juos moka paskolas.

Tačiau pernelyg atlaisvinus taisykles galima gauti ir priešingą rezultatą: vietoje senų pastatų konversijų rinkoje gali atsirasti naujų projektų, kuriems nuo pirmos dienos būtų ieškoma lengvesnio kelio nei įprastam daugiabučiui.

M.Pakalnis būtent apie tai ir perspėja.

Todėl klausimas dabar ne tiek „leisti ar neleisti gyventi loftuose“.

Kur kas sunkiau bus sutarti, kada loftas yra seno pastato konversija, kuriai reikia išimčių, o kada – tiesiog naujas būstas kitu pavadinimu.

Įsiplieskusi loftų problema apsivertė kitu kampu: M.Pakalnis – apie pigesnio būsto spąstus (1)