Šiandien žvelgiant į vešlios žalumos apsuptą namą sunku patikėti, kad prieš maždaug penkiolika metų čia stovėjo apleista senutėlė troba. Tačiau dar įdomiau tai, kad šeimininkė nesistengė jos paversti moderniu statiniu, kuriame neliktų nė ženklo ankstesnio gyvenimo. Priešingai – senojo namo istorija tapo viena svarbiausių naujųjų namų interjero dalių.
Apie neįprastą sodybos atgimimą savo „YouTube“ kanale papasakojo namo šeimininkės bičiulė Anastasija Sokol, apsilankiusi pas Uljaną ir aprodžiusi tiek namą, tiek jį supančią aplinką.
Sumanymus taikė prie finansinių galimybių
Sodybą viename Odesos srities kaimų Uljana įsigijo maždaug prieš penkiolika metų. Tuomet daugiau nei šimtametis pastatas buvo prastos būklės, todėl naujajai šeimininkei teko imtis rimtų pertvarkymo darbų.
Pirkimo kaina šiandien atrodo neįtikėtina – vos 1,5 tūkst. dolerių. Tačiau tai tebuvo pradžia, nes namui reikėjo ne kosmetinio remonto, o iš esmės naujo gyvenimo.
Rekonstrukcija truko ne vienus metus. Buvo iš esmės pertvarkytas stogas, išplėstas pastatas, pastatytas priestatas ir iš naujo suplanuotos gyvenamosios erdvės.
Didelio biudžeto šeimininkai neturėjo, todėl ne viską galėjo įgyvendinti iš karto. Darbai vyko etapais, o kai kuriuos sumanymus teko pritaikyti prie finansinių galimybių.
Susiję straipsniai
Vis dėlto Uljana, pati dirbanti interjero ir kraštovaizdžio dizaino srityje, aiškiai žinojo, kokią atmosferą nori sukurti. Jai rūpėjo ne tik pastato išvaizda, bet ir tai, kaip namas derės su aplinka, kaip jame bus jaučiamasi ir kokią vietą kasdieniame gyvenime užims gamta.
Viename name – du savarankiški būstai
Vienas įdomiausių rekonstrukcijos sprendimų – namą padalyti į dvi atskiras gyvenamąsias dalis.
Kiekviena jų turi atskirą įėjimą, virtuvę, miegamąjį ir vonios kambarį. Toks planavimas leidžia šeimininkams patogiai priimti svečius, o prireikus vieną namo dalį galima ir išnuomoti.
Abiejose namo pusėse skirtingai išspręstas šildymas. Vienoje įrengtas židinys, kitoje – tradicinė, vietos meistro pagaminta ir dekoruota krosnis.
Pastaroji tapo ne tik šilumos šaltiniu, bet ir išraiškinga interjero detale. Ji primena seniesiems kaimo namams būdingą gyvenimo būdą, kai krosnis buvo viena svarbiausių namų vietų.
Priestate atsirado erdvus vonios kambarys ir nuosava sauna – šiuolaikiniai patogumai, kurių senajame pastate, žinoma, nebuvo.
Seni baldai čia vertinami labiau už naujus
Dalis senųjų, name likusių, daiktų buvo restauruoti, kiti pritaikyti pasikeitusioms erdvėms. Interjere atsirado vietos meistrų gaminiams, rankų darbo dekoracijoms, paveikslams ir iš aplinkinių kalvų surinktiems džiovintiems augalams.
Čia susipina natūralios medžiagos, etniniai motyvai ir šiuolaikiniam gyvenimui reikalingi patogumai.
Viena netikėčiausių detalių – senas medinis avilys su išlikusiu numeriu. Puikus interjero akcentas.
Namuose taip pat galima pamatyti paveikslų ir meno kūrinių, kuriuos šeimininkai kaupė daugelį metų. Dalį jų dovanojo draugai ir svečiai.
Dėl to interjeras neprimena pagal vieną katalogą įrengto būsto. Kiekvienas daiktas čia turi savo atsiradimo istoriją, o skirtingų laikotarpių detalės sukuria jaukią, nepretenzingą aplinką.
Japoniškas sodas kaime šalia Odesos
Vis dėlto didžiausia šios sodybos staigmena laukia išėjus į lauką.
Sklypo aplinkai Uljana skyrė ne mažiau dėmesio nei pačiam namui. Iš pradžių ji svajojo sukurti japoniško stiliaus sodą, kuriame svarbų vaidmenį atliktų vanduo, augalai ir natūralus reljefas.
Tokį sumanymą iš dalies padiktavo pati vietovė. Kalvotas Odesos krašto kraštovaizdis kai kuo priminė tradiciniams japonų sodams būdingus vaizdus.
Tačiau šeimininkė nebandė aklai kopijuoti japoniškų sodų. Ilgainiui jos sumanymas virto savita kraštovaizdžio kompozicija, kurioje japoniško dizaino principai susiliejo su vietos gamta.
Aplink namą atsirado žaliuojančios pievelės, skirtinguose aukščiuose išdėstytos augalų grupės, jaukūs takeliai ir nuošalūs kampeliai poilsiui.
Ne visi sprendimai pasiteisino iš pirmo karto. Kai kuriuos augalus teko persodinti ne vieną sykį, o sodo kūrimas virto nuolatiniu bandymų ir atradimų procesu.
Iš pradžių, neslepia moteris, augalinkystės patirties trūko, tačiau ji mokėsi stebėdama augalus ir jų reakciją į aplinką.
Tvenkinys turėjo būti didesnis
Viena svarbiausių sodo kompozicijos – tvenkinys, kuris sumanytas ne vien kaip dekoratyvinis elementas. Japonų kraštovaizdžio tradicijoje vanduo siejamas su ramybe, harmonija ir galimybe pabūti su savo mintimis.
Pirminis šeimininkų sumanymas buvo ambicingesnis – planuota įrengti gerokai didesnį tvenkinį. Tačiau darbų kaina privertė planus koreguoti.
Dalį jau numatyto vandens telkinio ploto teko užpilti žemėmis ir atsisakyti pirminio mastelio.
Bet ir mažesnis tvenkinys tapo natūraliu sodybos centru. Aplink jį suformuotos žaliosios erdvės, o vandens paviršius ir augmenija sukuria nuošalumo pojūtį.
Dar vienas išskirtinis sodybos elementas – erdvi pavėsinė. Jos vieta parinkta taip, kad būtų galima grožėtis ir tekančia, ir besileidžiančia saule. Vienoje pusėje atsiveria kalvotas kraštovaizdis, kitoje – vandens telkinys ir jį supanti žaluma.
Būtent tokias erdves Uljana stengėsi kurti visame sklype – ne tik gražias nuotraukose, bet ir patogias kasdieniam gyvenimui.
Pristatydama šią sodybą Anastasija Sokol atkreipė dėmesį į vieną dalyką: gyvenimas kaime nebūtinai turi suktis vien apie daržus, ūkį ir nesibaigiančius buities darbus.
Uljanos istorija parodo kitokią galimybę – seną kaimo namą paversti vieta kūrybai, poilsiui ir gyvenimui arčiau gamtos.