Daugiau nei tris dešimtmečius saugumo srityje veikiančio „Ekskomisarų biuro“ vadovas Vytautas Labeckas pastebi, kad vienas dažniausių klaidingų saugumo vertinimų – manyti, jog veikianti apsaugos sistema vienodai veiksminga bet kokiomis sąlygomis.
„Saugumas prasideda ne nuo įrangos kiekio, o nuo gebėjimo įvertinti realias rizikas įvairiomis sąlygomis. Galima turėti dešimt kamerų ir vis tiek palikti neapsaugotą svarbiausią patekimą į teritoriją. Todėl vertindami objekto saugumą žiūrime ne į atskirus įrenginius, o į visumą – kur yra silpnosios vietos, kaip jos kontroliuojamos ir kas nutinka užfiksavus pavojų“, – sako V. Labeckas.
Aklosios zonos ten, kur jų dieną nepastebime
Vilnius sprogsta: kur baigiasi patogus miestas?
Gyvenamuosiuose objektuose daugiau dėmesio verta skirti nuo pagrindinio įėjimo nutolusioms ar rečiau stebimoms vietoms. Individualiuose namuose tai gali būti šoniniai ir galiniai įėjimai, varteliai, langai, terasos, garažai ar ūkiniai pastatai. Daugiabučiuose – rūsiai, dviračių saugyklos, bendri sandėliukai ir perėjimai iš požeminės automobilių aikštelės į laiptinę.
Per vasarą suvešėję augalai gali užstoti dalį kameros ar jutiklio, perstatytas konteineris – pridengti įėjimą, o kitaip statomi automobiliai – sukurti anksčiau nebuvusią akląją zoną.
Susiję straipsniai
Kasdieniai įpročiai gali susilpninti techninę apsaugą
Technines apsaugos priemones neretai susilpnina ir kasdieniai įpročiai, pastebi V. Labeckas: durys paliekamos praviros, įėjimo kodu dalijamasi plačiai, nepažįstami žmonės įleidžiami nepasitikslinus, pas ką atvyko. Kartais pakanka ir smulkaus gedimo – durys atrodo užsidariusios, tačiau skląstis iki galo neužsifiksuoja.
Verslo objektuose daugiau dėmesio gali pareikalauti vietos toliau nuo pagrindinio žmonių srauto – tarnybiniai įėjimai, pakrovimo zonos, lauko sandėliavimo aikštelės ar atokesnės teritorijos zonos. Keičiantis darbuotojams ar baigiantis rangovų darbams verta peržiūrėti, ar panaikintos jiems nebereikalingos patekimo teisės.
„Bendrijoje ar įmonėje verta aiškiai susitarti, kas atsakingas už bendrų erdvių, įėjimų ir saugumo sistemų priežiūrą, kam pranešama apie gedimus. Kai atsakomybė neapibrėžta, neveikianti spyna ar šviestuvas gali likti nesutvarkyti vien todėl, kad problemą pastebi daugelis, bet niekas nesiima veiksmų“, – sako V. Labeckas.
Kamera rodo vaizdą, bet ar jo užteks?
Kiemo ar įėjimo vaizdas kameroje sutemus gali atrodyti pakankamai aiškus, tačiau judantis žmogus įraše gali likti tik neryškus siluetas, o automobilio numerį gali užgožti žibintų šviesa. Jei kamera nukreipta per plačiai ar netinkamu kampu, įraše gali paprasčiausiai pritrūkti atpažinimui reikalingų detalių.
„Paprastas testas – sutemus įprastu žingsniu praeiti pro vartus ar įėjimą ir peržiūrėti įrašą. Tada greitai paaiškėja, ar matome tik siluetą, ar pakankamai detalių žmogui atpažinti. Jei kamera skirta automobilių numeriams fiksuoti, verta tą patį patikrinti automobiliui pravažiuojant su įjungtais žibintais“, – sako V. Labeckas.
Apšvietimas gali trukdyti?
Vaizdo kokybę gali pabloginti ir visai paprasti dalykai – į kamerą nukreiptas žibintas, nuo paviršių atsispindinti šviesa, ant objektyvo susikaupęs purvas, vandens lašai ar voratinkliai. Apšvietimo turi pakakti prieigoms ir įėjimams matyti, tačiau jis neturėtų trukdyti pačiai kamerai. Vertėtų patikrinti ir judesio jutiklius bei laikmačius – vasarą nustatytas apšvietimo įjungimo laikas rudenį gali būti per vėlyvas.
Sistema suveikia, bet ar signalas pasiekia tinkamą žmogų?
Vien kamerų patikrinimu apsiriboti nereikėtų. Tamsųjį sezoną verta išbandyti visą apsaugos grandinę: ar suveikia jutikliai, ar kamera iš tiesų įrašo, ar pavojaus signalas pasiekia stebėjimo centrą arba atsakingą žmogų, ar vis dar aktualūs nurodyti kontaktai ir veikia rezervinis maitinimas. Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai tik incidento metu paaiškėja, kad kamera rodė tiesioginį vaizdą, bet jo neįrašė, pranešimas buvo siunčiamas jau nebeaktualiam kontaktui arba rezervinis akumuliatorius nebeužtikrino sistemos veikimo nutrūkus elektrai.
Pasak V. Labecko, vienas svarbiausių profesionalios apsaugos principų – užtikrinti ne tik pavojaus aptikimą, bet ir tinkamą reagavimą.
„Kamera gali užfiksuoti įsibrovėlį, signalizacija – perduoti pavojaus signalą, tačiau vien technologijų neužtenka. Svarbiausia, kad informacija būtų laiku įvertinta ir būtų imtasi veiksmų. Būtent čia atsiskleidžia profesionalios saugos tarnybos vaidmuo – už technologijų turi stovėti žmonės, aiškūs procesai ir atsakomybė“, – pabrėžia pašnekovas.
Jei tikrinama signalizacija ar reagavimo grandinė, reikėtų iš anksto suderinti su apsaugos paslaugų teikėju, kad bandymai nebūtų palaikyti realiu pavojaus signalu.




