Todėl tie straipsniai sulaukia arba piktokų komentarų, arba nesulaukia dėmesio visai. Kaip dažnai žmogus susigundo patraukliai eksponuojamu reklaminiu vaizdu, o atsiveža nupirktą baldą namo ir išsigąsta. Nes jam namuose tiesiog per mažai vietos.
Pabandykime padėti aštuoniasdešimčiai nuošimčių gyventojų, kurie gyvena daugiabučiuose, keikia nepatogų suplanavimą ir nemažas sąskaitas už šildymą.
Pabandykime paanalizuoti esamą situaciją suprantamai, paprastai, tarsi dėliodami kubelius ir tuo pačiu metu logiškai pagrįsdami kiekvieną dėlionės elementą.
Dar sykį šviežia galva peržiūrėjau ankstesnius savo pasiūlymus voniai. Šiandien siūlau pasitvarkyti prieškambarį.
O taip - ir vėl vamzdžiai. Ir vėl „įlindę“ į patalpą taip, kad jų projektuotoją norisi negražiai išvadinti.
Taigi, mano pirmas siūlomas variantas: Sprendimas, kai nieko nenorima spręsti. Ką pirmiausia daryčiau – naikinčiau virtuvės duris, nes tai ką pamato įėjęs į šį butą svečias, yra prieškambaris, koridorius ir durys, durys, durys. Bent vienas būtinai išimkime, palengvinkime patalpą. Kampe prie laukųjų durų tinka pastatyti komodą-kabyklą. Ji galėtų būti neaukšta, kad ant jos būtų galima atsisėsti. Tuščioje sienoje priešais savaime norisi pakabinti veidrodį. Tokį didelį, kad galėtume save pamatyti visu ūgiu. Geras jausmas apima, kai pamatai save visu ūgiu prieš išeidamas pro duris ir įsitikini, kad atrodai tvarkingai. Be to, veidrodis šioje vietoje sugaudytų pro durų angą iš virtuvės patenkančios natūralios šviesos likučius ir padarytų prieškambarį bent šiek tiek šviesesnį.
Šis virtuvės sprendimas primena tradicinį planavimą: virtuvės baldas prie sienos, staliukas prie lango, kamputis iš dešinės tiktų šaldytuvui, ypač jei jis yra neįmontuojamas į baldus. Neteigiu, kad šis variantas tobulas. Tiesiog taip gali būti.
Kitas variantas:
Minimalūs pakeitimai, kuriuos gali atlikti kiekvienas.
Durų angą perkeliame iki pat sienos su svetaine. Ją paliekame šiek tiek platesnę, apie 0,9–1 m, kad daugiau natūralios šviesos patektų į prieškambarį. Taip padaroma vietos gana nemažai spintai. Spintą užsakyčiau gilesnę, kad joje paslėptume visus sienos, kurioje suslapstyti vamzdžiai, nelygumus. Stumdomąsias duris patarčiau daryti veidrodines, kad jos vizualiai praplėstų erdvę ir suteiktų patalpai kuo daugiau šviesos. Tam siūlyčiau naudoti kryptinį apšvietimą, šviesos pluoštus nukreipiant į durų veidrodį. Viso buto apšvietimą verta panagrinėti atskirai.
Prašau atkreipti dėmesį į pufą. Jis reikalingas. Didelė klaida, kurią matau dažnuose namuose ir butuose, – svečiui prieš išeinant nėra kur atsisėsti aunantis. Ypač vargsta moterys su aukštakulniais, kai apsiavusios vieną batą jos striksi audamosi kitą… Šią klaidą ištaisyti būtina, juk kurdami interjerą patogumui skiriame pirmenybę. Numeskite į kampą nedidelį pufą. Jis netgi gali tapti pagrindiniu ryškiu prieškambario akcentu.
Ne visai gerai tai, kad įėjimas į svetainę yra iš už spintos. Tai tarsi koridorius koridoriuje. Užsakovui pasiūlyčiau mesti lauk ir šias duris.
Trečiasis variantas
Įėjimas į virtuvę projektuojamas per svetainę. Šis variantas suteikia galimybę turėti didelę, gilią, talpią ir patogią spintą prieškambaryje. Stumdomąsias duris taip pat siūlyčiau daryti veidrodines, bet kadangi bendras durų plotas išeina nemažas, galima derinti duris su veidrodžiu ir be jo.
Perėjimas į svetainę turėtų būti platesnis dėl tos pačios priežasties – taip koridoriui suteikiama šviesos. Virtuvėje staliukas keliauja į priešingą kampą, nes nejauku jį palikti visiškai ant perėjimo. Virtuvės baldui pastatyti lieka gana vietos prie dviejų sienų.
Koks trūkumas? Svetainė tampa „pereinamuoju kiemu“. Tai pagrindinė naujos statybos butų bėda. Dabar reikia pasverti pranašumus ir trūkumus. Pranašumas – tikrai patogus prieškambaris, išsprendžiama spintos (daiktų laikymo) problema, kuri svarbi visuose butuose. Jau įvardytą „pereinamąjį kiemą“ komfortas nusveria. Svetainė kaip susibūrimo vieta ir yra tarsi kiemas. O kad jis taptų ir pereinamas, ir jaukus, yra dizainerio užduotis.
Ketvirtasis variantas
Dėmesio: šis sprendimas daugiabutyje galimas tik gavus licencijuoto architekto pritarimą. Ir ne kitaip. Negriaukite sienų savarankiškai. Tokios veiklos rezultatas – dėl šių griovimų skilusios sienos, pralaimėtos bylos. Vis dėlto nusprendę griauti sienas pasitarkite su specialistu, kuris įvertins, ar siena yra atraminė, ar laikančioji, ar tik pertvara. Jei tai tik pertvara, tada – pirmyn.
Trūkumas tas pats – prarandama izoliuota svetainė. Pranašumas – suformuojama moderni svetainės ir virtuvės erdvė, atsiranda daug vietos virtuvės baldams.
Apie spalvas
Šiandien kalbame apie prieškambarį. Dar gal ir apie koridorių, nes šiuo atveju jie pereina vienas į kitą. Pagrindinė taisyklė – imate savo mėgstamą spalvą ir skiedžiate ją tiek, kiek tik galima. Visiškai baltos siūlyčiau atsisakyti dėl sterilumo įspūdžio. Gelsva, smėlinė, kakavos, rausva, melsva, žalsva – tiktų jos visos ir visas jas galima gražiai suderinti. Spintai patarčiau rinktis šviesios medienos imitacijas. Pavyzdžiui, balinto ąžuolo, balinto uosio, klevo, beržo. Tai lengvos, šviesios tekstūros spalvos, puikiai derančios su veidrodžiu. Nemėgstantiems medžio siūlau derinti metalo spalvą su veidrodžiu. Tokiu atveju būtina ypač atkreipti dėmesį derinant sienų ir spintos spalvas, kad nepadaugintumėte pilkos.
Dar viena patarimas: derinkite spintos ir koridoriaus durų medieną. Koridorius yra viena patalpa, be to, maža. Čia negalima naudoti daug kontrastingų spalvų ir sudaryti margumyno.
Atiduokite duoklę pufui. Padarykite jį ryškų. Padarykite jį margą. Tegul jis rėkia savo buvimu šiame nedideliame prieškambaryje. Tegul jis tampa akcentu, o ne tik daiktu, ant kurio patogu prisėsti, aunantis aukštakulnius.
Neturėjau tikslo analizuoti interjero stilių ar tendencijų. Užduotis – ištyrinėti senos statybos tipinį mažų erdvių butą, įvertinti jo pranašumus ir trūkumus, pritaikyti šiuolaikinio dizaino tendencijas, pirmenybę teikiant paprastumui ir gyvenimo komfortui.
