„Chemijos prigrūsto maisto aš galiu nusipirkti ir parduotuvėje, kam savo laiką gaišti auginant tokį pat. Tuomet geriau knygą paskaityti“, – jau rimtai paaiškina pašnekovė.
D.Jazukevičienė darže ne tik nenaudoja chemijos, bet ir netriūsia jame ištisas dienas ravėdama pikžoles ir laistydama. Moteris sėkmingai susikūrė, kaip ji pati vadina, tinginio daržą, kuriame labai svarbų vaidmenį užima dirvos mulčiavimas.
Nedrįsdama bandymų pradėti su daržovėmis, ji pirmiausia ėmė mulčiuoti į gyvatvorę susodintas jaunas tujas. Mulčiui savamokslė eksperimentatorė naudojo vejapjove nupjautą pievos žolę.
Žalią žolę ji plonu sluoksniu pabarstydavo apie tujų krūmelius. Žolei sudžiuvus, barstydavo naują sluoksnį – ir taip mulčio sluoksnį storino per visą vasarą. Jau netrukus D.Jazukevičienė pastebėjo, kad tujas reikia rečiau laistyti – mulčias gerai saugojo nuo drėgmės išgaravimo. O kitą pavasarį pajudinusi mulčią prie tujų, moteris apstulbo pamačiusi purią žemę, o joje knibždant daugybę įvairiausių gyvių.
Mulčiuojama gyvatvorė puikiai auga iki šiol. Kartu tokius pat tujų sodinukus pirkę giminaičiai neatsistebi, kad niekuo netręšiami D.Jazukevičienės augalai žymiai vešlesni, nei jų augintiniai, dosniai tręšiami cheminėmis trąšomis.
Padrąsinta tujų pavyzdžio, moteris ėmė mulčiuoti ir daržą.
Daržoves – svogūnus, kopūstus, morkas, bulves, žirnius, agurkus bei kitas ji jau keletą metų mulčiuoja ką tik nupjauta pievos žole. Pasak daržininkės, mulčiuoti reikia pradėti, kai sudygsta pasėtos sėklos (pvz. morkų) arba prigyja daigai (pvz. kopūstų). Tuomet pedagogė augalus praretina (jei būtina), palaisto ir pradeda barstyti sluoksnį po sluoksnio mulčio.
Lysvėje auginamus agurkus mulčiuoja, kol jie dar būna neišsikeroję. Pradėjusi mulčiuoti jų, kaip ir kitų augalų, moteris nebelaisto – drėgmės užtenka net ir karščiausią vasarą. Nuolat mulčiuojami kopūstai galvas užaugino gerokai anksčiau ir sveikas, nesugraužtas ir nesuskilinėjusias .
Mulčiavimas pasiteisino ir auginant braškes. Skeptikų gąsdinama, kad žole mulčiuotos uogos pus, suvalkietė ja mulčiavo pusę lysvės. Bandymo rezultatai nustebino. Lietingą vasarą braškės išties smarkiai puvo ... nemulčiuotoje lysvės dalyje. O naujoviškai auginamos supuvo vos kelios.
Mulčias patiko ir D.Jazukevičienės bulvėms. Moteris pastebėjo, kad tą dalį bulvių, kurios buvo mulčiuotos, pradžioje nepuolė kolorado vabalai. Iš anksčiau „okupuotų“ nemulčiuotų bulvių jie visur išplito tik po kelių savaičių. Šiemet mulčiuoti visas bulves pasiryžusi pašnekovė tikisi iš viso išvengti koloradų antplūdžio.
D.Jazukevičienė nesibaimina daržo mulčiuoti net sėklas jau subrandinusia žole. Piktžolės mulčiuoto daržo neužkariauja, pro mulčio sluoksnį prasikala vos viena kita. Nesunkiai su šaknimis iš purios žemės jas išrovusi, moteris toli neneša – palieka gulėti ant mulčio.
Pasak augalų mylėtojos, kol kas ji nemulčiuoja tik šiltnamio. Dėl paprasčiausios priežasties – neužtenka mulčiui naudojamos žolės, nors vyras nuolatos pjauna nemažą veją. Tačiau D.Jazukevičienė žino žmonių, kurie džiaugiasi šiaudais ar žole mulčiuojamu šiltnamiu. Esą, pomidorai ar paprika tuomet puikiai auga, juos reikia gerokai rečiau laistyti, atkrinta ravėjimas ir purenimas.
PATARIA SPECIALISTAS:
„Labai svarbu pasirinkti tinkamiausią mulčio sluoksnį, – sako gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas Saulius Jasionis, - tai priklauso ir nuo mulčio rūšies, ir nuo meteorologinių sąlygų. Mulčiuojant žalia, ką tik nupjauta žole, apie augalus dedamas plonas jos sluoksnis. Žolei sudžiūvus, galima jos vėl užberti. Prieš mulčiuojant žalia, nesudžiovinta žole, dirvos palaistyti nereikia.
Tuo tarpu mulčiuojant sausa organika -- šienu ar šiaudais, galima iš karto berti storesnį sluoksnį (10-15 centimetrų storio). Laistyti prieš tokį mulčiavimą paprastai nereikia, nebent jei būtų labai sausa.
Pasak S.Jasionio, mulčio sluoksnis turi būti ne per storas, kad praleistų orą (kitaip mulčias pradės rūgti?), bet ir ne per plonas, kad jo apatinė dalis niekada neišdžiūtų.
Net ir virtuvės atliekas, kurias rūpestingesnė šeimininkė meta į komposto dėžę, S.Jasionio teigimu, galima panaudoti mulčiui.
Pagal GŽ principus, kompostavimas iš viso nėra reikalingas, nes tuomet organikos išskiriamas anglies dvideginis paleidžiamas vėjais, užuot sumaitinus jį augalams. Todėl atliekomis, kurias paprastai metame į komposto dėžę, S.Jasionis siūlo mulčiuoti stambesnius daugiamečius augalus, pavyzdžiui, įvairius uogakrūmius. Kad nenukentėtų estetinis vaizdas, šį mulčą galima pridengti sluoksniu šieno ar žolės.
Pasak S.Jasionio, nuo mulčio spalvos priklauso ir jo savybės. Nuo aplinkos poveikio tamsėjantis mulčias – žolė ar šienas, labiau tiks tiems augalams, kurie mėgsta šiltesnę dirvą. Tuo tarpu šviesią spalvą išlaikantys (ir tuo pačiu dalį saulės spindulių atspindintys) šiaudai tiks mulčiuoti vėsesnę žemę mėgstančioms daržovėms – kopūstams, pomidorams, bulvėms.
Jei žemė nualinta ir joje mažai mikroorganizmų, mulčias greičiau pradės veikti panaudojus vadinamuosius „starterius“. Paprastai pagaminami laistomiej preparatai – tai tikras bakterijų ir fermentų užtaisas, padedantis užveisti mulče būtiniausių mikroorganizmų.
Pasak S.Jasionio, mulčią galima palaistyti tirpalu, gautu kibire vandens išmaišius vieną šviežią karvės blyną. Tik reikia saugoti, kad tirpalo nepakliūtų ant augalų – azotas juos gali nudeginti. Taip pat puikiai tiks uogienė, kopūstų rasalas ar rūgpienis (1 stiklinė kibirui vandens).
Gamtinės žemdirbystės entuziastas atkreipia dėmesį, kad daugiausia bakterijų ir fermentų būna rūgimo procesui įpusėjus. Todėl jei uogienė sena ir visiškai surūgusi, reikėtų įdėti kiek cukraus, ir palaukti, kol rūgimo procesas atsinaujins.
