Svarbiausios apsaugos nuo piktžolių
Augalų apsauga nuo nepageidaujamos augalijos susideda iš piktžolių, nepageidaujamų augalų: samanų, kerpių, grybų ir dumblių bei invazinių augalų naikinimo ar jų plitimo ribojimo. Kovai su nepageidaujamais augalais pasitelkiami keli metodai.
Agrotechninis metodas. Tai geresnių augimo sąlygų augalams sukūrimas, kartu mažinant galimybę plisti nepageidaujamai augalijai. Tinkamai parinkta sėklinė medžiaga, taikomos sėjomainos, tinkamas dirvos įdirbimas: purenimas, ravėjimas, kultivavimas, tręšimas, laistymas, augalinių liekanų šalinimas sudaro sąlygas geriau augalams vystytis ir vegetuoti, būti atsparesniems nepageidaujamos augalijos konkurencijai.
Cheminis metodas. Metodas, kai kovai su nepageidaujama augalija naudojamos cheminės medžiagos – herbicidai – piktžolėms naikinti, algicidai – dumbliams naikinti, arboricidai – krūmams ir medžiams naikinti, defoliantai – augalų lapams nuvytinti, desikantai – augalų žaliajai daliai išdžiovinti, retardantai – augalų augimui sustabdyti, trąšos, neorganinės chemijos žaliavinės medžiagos. Šis metodas dėl patogumo ir efektyvumo yra naudojamas plačiausiai.
Biologinis metodas. Tai natūralių medžiagų naudojimas ribojant ar naikinant nepageidaujamą augaliją. Prie šio metodo priskirtinas sideratų (žaliosios trąšos) auginimas, mulčiavimas, apdorojimas mikrobiologiniais (probiotiniais) tirpalais. Žinoma, tam tikrą nepageidaujamą augaliją naikinti padeda ir gyvūnai.
Integruotas metodas. Šio metodo esmė aukščiau minėtų metodų integralus taikymas, kas leidžia užtikrinti itin efektyvią ir mažai aplinkai kenksmingą nepageidaujamos augalijos naikinimo metodiką.
Kaip kovoti su piktžolėmis?
Piktžolės – žmonių neauginami, nepuoselėjami žoliniai augalai, augantys kultūtinių augalų pasėliuose bei dekoratyvynių augalų augimvietėse ir konkuruojantys su jais. Piktžolės nustelbia kultūrinius augalus, konkuruoja su jais dėl vandens, mitybinių medžiagų, saulės šviesos.
Piktžolėtose dirvose kultūriniai augalai prastai auga ir gali visiškai išnykti. Kai tuo tarpu
daugelis piktžolių rūšių nėra labai lepios, joms užtenka paprastų sąlygų, auga jos greitai, taip darkydamos landšafto ir daržo vaizdą. Dėl piktžolių poveikio mažėja derlius, prastėja jo kokybė, derlių užteršia piktžolių sėklos ir vegetatyvinės dalys. Nesirūpinant piktžolėmis, jos greitai išplinta ir kova su jomis reikalauja didesnių laiko ir lėšų sąnaudų.
Tiesa, kai kurios piktžolės dėl savo unikalių savybių gali būti naudingos ir tinkamai kontroliuojant jų plitimą galimai gali vegetuoti šalia kultūrinių augalų. Vienas piktžoles galima naudoti kaip pašarą, kitas gastronominiams „šedevrams“ kurti ar žaliavalgiškiems patiekalams gaminti. Kitos piktžolės pasižymi puikiomis vaistinėmis ir fitocindinėmis ypatybėmis, gali būti indikatoriais parodančiais dirvos būklę.
Tam, kad piktžolės neapkartintų jūsų gyvenimo, labai svarbi pirminė dirvos priežiūra. Rudenį būtina pašalinti sudžiūvusias augalų ir piktžolių liekanas ir gerai sukasti dirvą. Tą patį privalu atlikti ir pavasarį, prieš sėją (sodinimą). Dirvos kasimą (arimą) reikia atlikti visą dėmėsį skiriant viršutiniai jos daliai (humusingam sluoksniui) stengiantis nesumaišyti su apatiniais mažiau derlingais sluoksniais.
Kovai su nepageidaujama augmenija pasitelkiami keli augalų apsaugos metodai. Piktžoles, kurios dauginasi šaknimis reikėtų išrauti nepaliekant šaknų dirvoje. Prie šio būdo galima priskirti ir lengva, pastovų viršutinio dirvos sluoksnio purenimą taip siekiant neleisti įsitvirtinti piktžolių šaknims ir išdygti sėkloms.
Vienas paprasčiausių būdų išvengti piktžolių – mulčiavimas. Be to, įrodyta, kad tai, skatina derlingumą. Šios priemonės esmė – dirvožemio padengimas organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis. Mulčiuotoje dirvoje piktžolės negauna šviesos, nevykdo fotosintezės, todėl neužauga ar net žūsta.
Tinkamais mulčio pavyzdžiais kovai su nepageidaujama augmenija gali būti vytinta žolė, šiaudai, žievė, skiedros, kartonas, geotekstilė, lapai, pjuvenos, durpės. Piktžolių plitimą taipogi pristabdo žemės formavimo priemonės: lysvių bortai, vejakraščiai, užtvaros, pavienių augalų apvadai.
Kaip mulčią galima naudoti kiliminius ir šliaužiančius augalus, kurie pakenčia pavėsį. Kiliminiai augalai slopina piktžoles, saugo nuo šalčio, atlieka dekoratyvinę funkciją, dėl savo fitocindinių savybių slopina ligų sukelėjų ir kenkėjų poveikį.
Žaliajam mulčiui tinkantis augalai: čiobreliai, jonažolės, šilropės, taukės, šlamučiai, levandos, notros, glažutės, vaisginos, šilokai, viksvos, eraičinai, ožekšniai, šilingės, pachisandros, kraujažolės, gebenės, viržiai, erikos.
Kovai su piktžolėmis tinkami ir sideratai – augalai, dar vadinami žaliosiomis trąšomis, kurie auginami ir vėliau užkasami į dirvą tam, kad šie ją patręštų.
Sideratinės kultūros ne tik stelbia ir naikina piktžoles, bet ir papildo dirvą organinėmis ir mitybinėmis medžiagomis.
Be to, pagrindinis lokalus ir savalaikis papildomas tręšimas suteikia kultūriniams augalams augimo pranašumą ir jie sparčiau augdami tiesiog užstelbia piktžoles. Taip pat pasitelkus koncentruotas azotines trąšas – amonio salietrą ar karbamidą, 10 proc. koncentracijos tirpalas, galima naudoti kaip defoliantą ar desikantą.
Pasitelkite herbicidus
Tinkamos ir cheminės medžiagos ir preparatai naikinti piktžoles – herbicidai. Šiuolaikinį sodininkui prieinamą herbicidų asortimentą sudaro dviejų grupių herbicidai: neselektyvūs sisteminiai glifosatiniai herbicidai (Klinikas) skirti naikinti viskas kas žalią bei selektyvūs sisteminiai herbicidai vejoms (MCPA, Banvelas, Starane) bei kontaktinis herbicidas runkeliams, braškėms ir burokėliams (Betanalas).
Glifosatiniai herbicidai yra skirti naikinti visas žaliuojančias piktžoles. Jie taip pat gali sunaikinti kultūrinius augalus, todėl purškimo metu būtina apsauga. Piktžolių išnaikinimas priklauso nuo normos. Standartinė norma glifosatinio herbicido Klinikas 3,5 l/200 l vandens.
Visų glifosatinių herbicidų naudojimo norma yra 200 ml/10 l vandens. Atskiroms piktžolių grupėms normą reikia didinti – 300 ml/10 l vandens. Varnalėšoms, kiečiams, vijokliams, rūgčiams – 350 ml/10 l vandens. Asiūkliams, kibiesiems lipikams – 400 ml /10 l vandens. Krienams, žieminėms bulvėms – 500 ml/10 l vandens. Jaunoms piktžolėms anksti pavasarį – 150 ml/10 l vandens.
Glifosatinių herbicidų efektyvumą padidina azotinės mineralinės trąšos – 100 g/10 l vandens. Po purškimo turi nelyti 6 valandas. Piktžoles purkšti būtinai žaliuojančias, nenupjautas. Piktžolės sunyksta po 10-14 dienų. Siekiant spartesnio piktžolių, ypatingai plačialapių naikinimo efekto, tikslinga naudoti herbicidų mišinius Klinikas 250 ml ir MCPA 50 ml/10 l vandens.
Norint užkirsti kelią galimam piktžolių sėklų sudygimui į herbicido mišinį tikslinga įmaišyti Banvelo 20 ml/10 l vandens. Klinikų aplikacijos būdu (1:4) galima naikinti pavienes piktžoles. Glifosatinius herbicidus galima maišyti su fungicidais ir insekticidais, tačiau dėl vienas kitam prieštaraujančių veikimo krypčių to daryti netikslinga.
Selektyvūs herbicidai vejoms (Banvelas, MCPA, Starane) naikina plačialapes piktžoles (gysločius, balandas, kiaulpienes ir pienes). Nenaikina varpučio. Normos: Banvelas 30 ml/10 l vandens/2 a; MCPA 70 ml/10 l vandens/3 a; Starane 60 ml/10 l vandens/3 a.
Siekiant geresnio ir spartesnio plačialapių piktžolių naikinimo efekto tikslingą naudoti mišinius naudojimo normas sumažinus 1/3. MCPA ir Banvelas arba MCPA ir Starane. Reikia atminti, kad herbicidas Banvelas turi dirvinį poveikį – neleidžia sudygti sėkloms, todėl jis naudojamas tik jau vegetuojančiose vejose.
Selektyvūs herbicidas braškėms ir runkeliams (Betanalas) būdamas kontaktiniu veikia tik purškimo momentu apdorotas piktžoles. Todėl esant galimybei būtina purkšti kelis kartus.
Naudojimo normos: I kartas 40 ml/10 l vandens. II kartai 25 ml/10 l vandens. III kartai 15 ml/10 l vandens. Jei vengiate cheminių medžiagų vartojimo, galite rinktis natūralesnes ir pigesnes. Tai medžiagos naudojamos buityje – actas, jo esencija arba druska. Geriausia jų naudojimo vieta – plytelės, sunkiai prieinamos vietos kurių tarpuose priauga žolių, o pašalinti jas sudėtinga.
Tiesa, naudojant dirvoje šias medžiagos reikia žinoti, kad jos ją vis viena teršia, todėl būtinas geras perliejimas vandeniu. Be to, jos veikia neseletyviai ir kontaktiškai, tad būtina saugoti kultūrinius augalus, naudoti kelis kartus. Actas nudegina apdorotų augalų paviršių, o druska sustabdo skysčių įsisavinimą.
Į kovą su nepageidaujamais augalais
Nepageidaujama augalija – tai krūmai, jaunuolynai, krūmedžiai, greitai ataugantys medžiai, vandens pakrančių augalai: meldai, nendrės, kurie augdami darko landšaftą, sukelią pavojų techninių įrenginių eksplotacijai, formuoja brūzgynus ir didina nedirbamus žemės plotus.
Augalijos žalingumo laipsnis nusprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju ir ji naikinamą atsižvelgiant į augimvietės specifiką, įrenginių eksploatacinius standartus ir kitas reikmes.
Su nepageidaujama augalija galima kovoti ją kertant ir genint. Tai – klasikinis būdas, kai pasitelkus pjovimo ir kirtimo techniką fiziškai sunaikinami augalai ar jų dalys. Dideliems medžiams nudžiovinti galima naudoti žievės nulupimo techniką kai geru pusmetriu aplink visa kamieną nulupama žievė.
Galima ir apdirbti dirvą. Jis apima dirvos paviršiaus paruošimą, kuris ribos nepageidaujamos augalijos įsitvirtinimą ir plitimą: gilus arimas, purenimas, geotekstilinis šlaitų įtvirtinimas, kultūrinių augalų sodinimas.
Su nepageidaujama augalija kovoti galima ir pasitelkus arboricidus. Tai – cheminės medžiagos ir preparatai – naikinti sumedėjusius augalus, krūmus ir medžius.
Šiuolaikinį arboricidų asortimentą, dėl savo ypatingų ypatybių sudaro glifosatiniai herbicidai (pavyzdžiui, Klinikas). Paskleisti aplikacijos būdu (1:4) neleidžia atželti kelmams ir šaknims, naudojant padidintą normą 400-500 ml/10 l vandens jais purškiami krūmokšniai, krūmai ir jaunuolynai.
Būtina sąlyga – jie turi būti žaliuojantys. Jeigu glifosatiniai herbicidai turi BIO versiją, tuomet yra tinkami naudoti meldų ir nendrių purškimui. Spartesniam herbicido įsisavinimui naudotinas azotinių trąšų papildas (100-200 g/10 l vandens). Atželiančių kelmų ir šaknų naikinimui galima naudoti specialias glifosatinio herbicido kapsules Ecoplug, kurių skaičius parenkamas priklausomai nuo skersmens.
Lygiai taip pat kaip piktžolėms, galima pasitelkti ir priemones iš virtuvės. Maistinė druska – dėl savo ypatybės, stabdyti skysčių įsisavinimą, puikiai gali tikti pavienio medžio ar krūmo sunaikinimui. Tiesa, naudojant būtina atsižvelgti į galimus užteršimo pavojus.
Apsauga nuo invazinių augalų
Invazinė rūšis – floros rūšis, sparčiai plintanti už savo natūralios augimvietės ribų ir daranti žalą vietinėms ekosistemoms, žemės ūkiui ir landšaftui. Invazinėms rūšims priskirtinos ir vietinės augalų rūšys, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių sparčiai dauginasi ir plinta nukonkuruodamos kitas, mažiau adaptyvias, rūšis.
Invazinės rūšys pasižymi gebėjimais greitai daugintis, galėjimu prisitaikyti prie įvairių gamtinių sąlygų, yra neišrankios aplinkos taršai, įgyja atsparumą herbicidams. Invazinės rūšys plinta patekdamos atsitiktinai ar specialiai žmonių įvežtos, ir vėliau sulaukėjusios.
Pirmiausia tam, kad netektų kovoti su invazinėmis rūšimis, reikia jas atsakingai sėti ar sodinti. Niekas negali prognozuoti svetimos rūšies įkurdinimo rezultato vietoje, todėl sodinti kitų kraštų augalus miškuose, pievose – neatleistinas neatsakingumas ir pavojingas veiksmas. Norint atsikratyti egzotiniais augalais būtina juos sudeginti arba susmulkinus sukompostuoti.
Ten, kur leidžia sąlygos, invazinius augalus galima ir būtina visada naikinti. Viena iš efektyvesnių priemonių – mūsų protėvių naudota lydiminė žemdirbystė, kai augalai ne tik iškertami, bet ir išraunami kelmai, o visa sudžiūvusi biomasė sudeginama.
Kur įmanoma – rekomenduojama naudoti dideles glifosatinių herbicidų (pvz. Klinikas) normas mišiniuose su azotinėmis trąšomis ir MCPA – Klinikas 400 ml ir MCPA 50 ml bei azotinės trąšos 100 g/10 l vandens/1,5-2 a.
Reikia atsiminti bent kelis pagrindinius invazinius augalus, kurie šiuo metu Lietuvoje yra naikintini: Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi), uosialapis klevas (Acer negundo), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa).
Kaip saugotis samanų, kerpių, grybų ir dumblių?
Nagrinėjant augalų apsauga nuo žaladarių būtina paleisti ir apsaugą nuo specifinių žaladarių grupių, t.y. samanų, kerpių, grybų ir dumblių.
Samanos darko ir gadina veją, yra vaiskrūmių ir vaismedžių kenkėjų ir patogenų inkubatorius ir saugykla.
Todėl reikia laiku ir tinkamai genėti bei retinti vainiką, nušveisti ir nubaltinti kamieną bei viršutines šakas, anksti pavasarį iki pumpuro sprogimo arba rudenį purkšti profikatinėmis vaismedžių priežiūros priemonėmis (Gardex rinkiniu, Burgundijos arba Bordo mišiniu). Vainikui sužaliavus purkšti geležies sulfato arba geležies chelato tirpalais.
Tuo tarpu, vejoms tinkamos profilaktinės priemonės nuo apsamanojimo, pasirūpinti vejos drenažu – neturi būti užmirkimo. Veją reikia anksti pavasarį aeruoti, vasaros pabaigoje skarifikuoti ir smėliuoti. Gausiai ir tinkamai tręšti vejinėmis trąšomis (3 kg/a 2-3 kartai). Rudenį arba anksti pavasarį kalkinti (10 kg/a), tręšti rudeninėmis trąšomis (2 kg /a).
Pjaunant veją būtinai surinkti žolę. Samanoms jau pradėjus augti vejoje, naudoti samanotų vejų trąšas (3-4 kg/a) arba laistyti (purkšti) geležies sulfatu. (100 g/10 l vandens). Išretėjusias vejų vietas po parudavusių samanų pašalinimo tankiai atsėti, pakalkinti ir patręšti.
Kerpės yra vaiskrūmių ir vaismedžių kenkėjų ir patogenų saugykla. Kovos su jomis būdai: tokie patys kaip ir kovos su samanomis.
Grybai darko vejos vaizdą. Galimi kovos būdai: giluminis purenimas dirvos paviršiaus, mulčiavimas, kalkinimas (20 kg/a). Vejose grybai naikinami tinkamai kalinant, tręšiant ir pjaunant veją. Profilaktikai galima nupurkšti veją geležies sulfatu. (100 g/10 l vandens) arba Burgundijos mišiniu.
Dumbliai darko dirvos vaizdą, yra kenkėjų ir patogenų plitimo šaltinis. Tam, kad jie neaugtų, labai svarbys drenažo sutvarkymas, mat dumbliai mėgsta drėgmę, giluminis dirvos paviršiaus purenimas, mulčiavimas, kalkinimas (20 kg/a). Profilaktikai rekomenduojama nupurkšti dumblingas vietas vario sulfatu ar geležies sulfatu (100 g/10 l vandens) arba Burgundijos ir Bordo mišiniais.
