Kiemas primena ramybės oazę
Žmona Vilija dažnai teiraujasi, kur sutuoktinis dės naują medelį ar krūmą. Ir visiems sako, kad jos vyras su augalais ir akmenimis sodyboje žaidžia niekada nesibaigiančią šachmatų partiją. Persodina, perdėlioja ir naujiems vietos suranda. Vyras vienas pats ir kambarinėmis gėlėmis rūpinasi.
Moteriai atrodo, kad sodyboje per daug gėlių ir per tankiai susodinti krūmai, medžiai. Tačiau J. Krasnickas su tokia nuomone nesutinka, nes paties sukurta aplinka jam primena matytą kelionėse po kalnus.
Vyras savo kieme būtinai norėjo ir po langais čiurlenančio upelio, nors ir teko nusižengti principui, jog sodyboje viską turi susikurti pats. „Reikia žinoti, kaip sudėlioti akmenis, kad girdėtųsi vandens čiurlenimas, o ne vien tik tekėtų. Upelis įteka į tvenkinuką. Jame plaukioja ir veisiasi spalvingi karosiukai ir žydi penkių spalvų vandens lelijos.
Tai yra tikra ramybės oazė – ir sėdint atviroje terasoje, ir atidarius kambarių langus. O prie upelio turiu ir suoliuką – patogų sėdėti akmenį, kartais čia priimu ir žmoną“, – pasakojo J.Krasnickas.
Kalnelis žemių sodyboje atsirado lyginant 28 arų sklypą, taip susikūrė ypatingas kiemo reljefas. Žemutinę kiemo terasą šeimininkas paskyrė vaismedžių sodui, o viršutinę – augalijai. Vyras stengiasi ją kuo mažiau tręšti ir visai nenaudoja chemikalų nuo kenkėjų.
Įsikūrė autokroso trasoje
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų J.Krasnicko brolis Alytaus pakraštyje nusipirko tuomet niekam nepatrauklų kampelį, mat čia bagių mėgėjai buvo įsirengę raižytą autokroso trasą. Anuomet Jurgis ir Vilija nutarė patalkinti Vilniuje gyvenančiam broliui ir apsodino kelkraštį prie gatvės iš medelyno nupirktomis eglutėmis ir berželiais.
Medžius prisikasė buvusiame durpyne prie jo motinos tėviškės, ten gausiai dygdavo raudonikiai, lepšės ir net rudmėsės, todėl ant šaknų persinešė ir grybiena.
„Visa tai – mano mamos Albinos tėviškės prisiminimui. Dabar patvory kartais ir visą krepšį grybų prisirenkame, tik baravykai nedygsta. Kai sodinome tuos medelius net nepagalvojome, jog kada nors čia patys kursimės. Brolis ketino grįžti iš Vilniaus ir čia statytis namą, bet liko sostinėje.
Prieš gerą dešimtmetį man kilo mintis parduoti seną didelį namą ir čia pasistatyti mažesnį – šiuolaikišką, taupesnį“, – prisiminimais dalijosi sodybos šeimininkas.
Akmenys sodui – būtini suvenyrai
Pirmajam name, kurį pasistatyti padėjo nagingas statybininkas tėtis, V. ir J.Krasnickai užaugino keturis vaikus. Besirūpinant šeima, laiko aplinkos priežiūrai mažai likdavo, todėl įsikėlęs į naują namą, šeimininkas atsidavė sodo kūrybai, virtusiai ypatinga šachmatų partija.
Čia galima rasti ir augalų iš abiejų mamų tėviškių, o rieduliai atgabenti ir iš paties J.Krasnicko gimtinės laukų ir pakelių prie Simno. Vyras taip įsimylėjęs akmenis, kad net iš tolimiausių kelionių be jų negrįžta.
Su visa šeima kasmet keliaudamas po Europą kemperiu būtinai jame parsiveždavo ir akmenų. Kartą keliautojus Bulgarijoje sustabdę pasieniečiai įtarė, kad po akmenimis gali būti paslėptos kontrabandinės prekės, tačiau greitai įsitikino klydę.
Be tokio neįprasto suvenyro, J.Krisnickas negalėjo apsieiti net grįždamas iš Naujosios Zelandijos, Australijos, Vietnamo, Meksikos ar Islandijos. Australijos oro uoste vyui teko palikti savo ir vaikų drabužių ir avalynės dalį, kad lagamine skirto leistino svorio užtektų žalsvam akmeniui ir mažesniam – iš Zelandijos. Visi šie kelionių suvenyrai kol kas guli vienoje krūvoje, bet greitai jie papuoš vazoninių gėlių kampelį.
Kiekvieną rytą puoselėja aplinką
„Gal kas mane ir laikys per daug moterišku, bet aš visas gėles labai myliu. Jos man suteikia didžiulę atgaivą ir nusiraminimą. Dabar džiaugiuosi žydinčiomis rožėmis ir pradėjusiomis skleistis apie pusšimtį rūšių vienadienių gelių. Nuo ankstyvo pavasario pasikeisdamos prie kadagių, tujų, pušų, eglių ir kitų visžalių krūmų žydi snieguolės, krokai, tulpės, narcizai.
Juos reikia iškasti ir vėl sodinti, prie spygliuočių gražiai veši ir rododendrai. Kiekvieną, rytą pirmiausia pašėręs žuvytes tvenkinyje ir akvariume kambaryje, nurenku jau peržydėjusių gėlių žiedus. Po gerą kibirą pripildau“, – kalbėjo J.Krasnickas.
Vyras tikisi, kad po poros metų turėtų pražydėti ir tulpmedis. Daugelį gėlių nusipirko iš močiučių turguje, nes jam labai mielos ir tradicinės lietuviškų darželių puošmenos.
Tai – bijūnai, sinevados, melsvės, gaurės, ramunės, pasipūtęs pūkenis. Taip pat įvairiomis spalvomis žydintys krūmai – alyvos, jazminai, šeivamedis ir daug kitokių. Kelių rūšių aktinidijos, primenantys kivius. Abu Krasnickai yra gydytojai, todėl jiems labai svarbus ne tik graži vijoklinio augalo išvaizda, bet ir jo dovanojamas gausus vitamino C šaltinis.
Daržo nepasigenda
Sodyboje vietos užtenka ne tik spygliuočiams medžiams ir krūmams, bet ir lapuočiams. Vienoje eilėje išsirikiavę trys skirtingi klevai – rausvalapis, auksinis ir deimantinis, šalia svyra smulkialapio beržo šakos, primenančios rūtą.
Augalus, kurie neatlaikė šalčių, vyras pakeisdavo naujais, nes dangstyti žiemą ar nešioti į kambarį – ne šeimininko charakteriui. Kasmet jis atsodina tik rožes, jei jų šaltis jų nepagaili.
„Mano žmonai gražiausias sodybos augalas – juodoji pušis. Tiesa, kalbant apie augalus, mūsų skoniai išsiskiria. Bet abu sutariame, jog mums nereikia jokio daržo. Vaikystėje ir jaunystėje iki soties prisiravėjome pas tėvus, tik anūkei braškių į vazoną pasodinau.
Tiesa, buvau pažadėjęs uošvei ir šiltnamį pastatyti, kai ji pas mus persikėlė gyventi iš Radviliškio. Tačiau spėjau tik iki šiltnamiui numatytos vietos uošvei taką iš akmenų sudėlioti. Taikiau akmenis taip, kad būtų patogu lipti lyg laiptukais. Tos patirties pasisėmiau keliaudamas kalnais“, – prisiminė šeimininkas.
