Kai jau darbas buvo beveik baigtas, ne vienas draugas ar sodo kaimynas ėmė klausinėti, ar sunku pastatyti tokią masyvią tvorą?
Išties nelengva, tačiau pabėgus nuo miesto šurmulio, tai buvo ir tebėra labai malonus užsiėmimas.
Darbą trikdė akmenys
Pats „juodžiausias“ ir sunkiausias darbas – skylių žemėje gręžimas ir metalinių stulpų įbetonavimas. Ypač jei dirbi karštą vasaros dieną.
Pikčiausia ir sunkiausia buvo, kai rankiniu grąžtu gręždamas skyles pataikydavau į akmenis. Jiems būtinai reikėdavo slypėti po žeme būtent ten, kur turi stovėti stulpas.
Tada tekdavo imti į rankas kastuvą ir kasti didesnę ar mažesnę duobę, kol pavykdavo pašalinti šį kliuvinį.
Gana sunkus ir nešvarus darbas – neapipjautų lentų nušveitimas diskiniu pjūklu. Po kelių valandų darbo tampi panašus į malūnininką. Šiam darbui teko paaukoti daugiau nei savaitę.
Panaudoti vežimo ratai
Be abejo, pats maloniausias – paskutinis darbų etapas, tvoros montavimas. Lentas prie stulpų pavyko pritvirtinti savisriegiais. O jų teko prisukti (ir sugadinti) ne taip ir mažai, daugiau nei du šimtus.
Kad tvora nebūtų nuobodi, į ją pavyko įmontuoti vežimo ratus.
O tada kilo mintis prie namelio esančiose keliose tvoros sekcijose padaryti tai, ko dar neteko regėti – įamžinti visą žemės evoliuciją.
Šiai idėjai įgyvendinti reikėjo lentose siaurapjūkliu išpjaustyti įvairiausias figūras.
Dar beplušant prie šios atkarpos, į tvorą dėmesį atkreipė ne vienas sodo kaimynas. Daugelis pritarė idėjai, domėjosi, ką reiškia vienas ar kitas lentose išpjautas simbolis.
Jų daugiau nei dešimt. Tvoros apačia įprasmina vandenyną, kuriame užsimezga pirmoji gyvybė. Kylant aukštyn joje jau plaukioja vienaląsčiai, buožgalviai, žuvys.
Evoliucijos viršuje – saulė
Dar aukščiau matyti žmonijos atsiradimas, vyro ir moters simboliai bei įvairiausi keturkojai gyviai. Bene geriausiai iš jų pavyko išpjauti žiurkę aukštyn kojomis.
Kodėl žiurkė? – klausė ne vienas. Atsakymas labai paprastas. Žiurkės mus lydi visą gyvenimą, jos, mano nuomone, bus ir vieni paskutinių gyvių žemės istorijoje. (Beje, taip pat galvoja ir A.Kamiu savo geriausiame romane „Maras“.)
Vienoje viršutinėje tvoros lentoje esančius simbolius nupiešė duktė Atėnė. Vienas jų – saulė. Idėja gera, tačiau norint ją įgyvendinti teko siaurapjūkliu paprakaituoti daugiau nei valandą.
Tapo diskusijų objektu
Didžiuotis ar liūdėti, tačiau tvora turi ir vieną trūkumą. Jei ji būtų įprasta, žmonės nekreiptų dėmesio.
Dabar pro šalį keliuku prie Jiesios upelio einantys sodininkai neretai su draugais sustoja ir pradeda diskutuoti apie šį statinį.
Pavyko nugirsti, kaip vienas jų net perpasakojo mano pasakotą šioje tvoroje įprasmintą žemės atsiradimo istoriją.