Prieš imantis bet kokio darbo svarbu apžiūrėti patalpos apdailos būklę ir apsispręsti dėl norimo rezultato: klijuosite plyteles, tapetus, galbūt dažysite? Jei taip, kokius dažus – matinius ar blizgius – pasirinksite? Šie klausimai leidžia numatyti, kokias priemones reikės rinktis, kiek ir kokiu glaisto sluoksniu dengti. Tik tinkamai įvertinus paviršių galima rinktis priemones, todėl eksperimentuoti renkantis nepatariama. „Glaistų būna įvairių – mineraliniai, polimeriniai, milteliniai ir paruošti naudojimui. Mineralinį reikėtų rinktis, jei reikalingas storesnis glaisto sluoksnis, taip pat jei glaistote angokraščius, pavyzdžiui, įstačius langus ar duris, lyginant plokštumas. Polimeriniu – priešingai, dengiamas plonas, glotnumo suteikiantis sluoksnis.
Pasirinkti tinkamą glaistą nesudėtinga, jei žinote, kokio rezultato siekiate. Vis dėlto rekomenduočiau nemaišyti skirtingų gamintojų priemonių, jei nesate profesionalai. Nors statybinių medžiagų gamintojai stengiasi kurti universalias sistemas, kartais tokie eksperimentai gali atsieiti brangiai – tiek kainos, tiek perdarymui reikalingo laiko atžvilgiu“, – sako įmonės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris.
Tinkamai paruoškite pagrindą
Norint išvengti dažniausių nekokybiško darbo pasekmių, vertėtų tinkamai paruošti pagrindą – patikrinti, ar paviršius nesudūlėjęs, nepadengtas senais dažų sluoksniais, nebyra. Prieš darbų pradžią reikia užtaisyti visas iš anksčiau likusias ertmes, o svarbiausia – pasirūpinti tinkama temperatūra.
„Vienas pagrindinių reikalavimų glaistymo darbams – minimali temperatūra. Priešingu atveju, žema temperatūra ir susiformavusi drėgmė prailgins džiūvimo laikotarpį, gali atsirasti skilimų. Didžiajai daliai produktų glaistomo pagrindo ir patalpos temperatūra negali būti žemesnė nei +5C, išskyrus gipsinius glaistus, kuriems leidžiama ne mažesnė nei +10C temperatūra.
Ne mažiau svarbu tinkamą temperatūrą užtikrinti džiovinant, tačiau tai darykite natūraliai ir jokiu būdu šio proceso nespartinkite. Užtikrinkite vėdinimą ir pastovią temperatūrą, neleiskite susidaryti skersvėjui, papildomai nešildykite ir neįmaišykite kokių nors papildomų stingimą spartinančių medžiagų – glaistui išdžiūvus šis gali sutrūkinėti“, – aiškina K. Vaseris.
Aiškiai įvardinkite lūkesčius
Nors pats glaistymo procesas profesionalams nėra sudėtingas, daugiausia klaidų pasitaiko dėl komunikacijos – pavyzdžiui, nesugebėjimo susitarti dėl paviršių lygumo. Atsižvelgus į šias dažnas klaidas, Europos gipso gamintojai įtvirtino paviršiaus paruošimo lygio sistemą Q1-Q4, leidžiančią glaistytojui ir užsakovui greitai rasti bendrą kalbą. Ši metodika užtikrina, kad ir glaistytojas, ir užsakovas paviršiaus paruošimo kokybę suprastų vienodai ir galėtų nesunkiai suderinti medžiagų pasirinkimą ir darbų planą.
„Glaistymo metodikos gerokai skiriasi, priklausomai nuo to, kam ruošiamas paviršius – plytelėms, dekoratyviam tinkui, dažymui, tapetams. Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks klijuojantiems plyteles ar natūralius akmenis. Tokiu atveju paviršiuje gali likti darbinių žymių, siūlių ar darbo instrumentų paliktų pėdsakų. Jei sieną planuojama dengti grublėtais pluoštiniais tapetais ar tinku, naudojamas Q2 lygis. Buityje dažniausiai sutinkamas Q3, nes būtent šis lygis paruošia sienas įprastiems tapetams, matiniams dažams. Pats aukščiausias, Q4 lygmuo naudojamas itin smulkios tekstūros tapetams bei blizgiems dažams. Vartodami šią terminologiją išvengsite nesusipratimų, o su meistrais bendrausite kaip lygus su lygiu“, – pataria K. Vaseris.
Sėkmę garantuoja instrukcija
Eksperto nuomone, glaistymo proceso sėkmę lemia keli paprasti dalykai. Vienas iš jų – aiškūs lūkesčiai, kuriuos užsakovas turėtų apgalvoti asmeniškai. Ne mažiau svarbi ir efektyvi komunikacija su meistrais, kur pasitarnauja Q1-Q4 metodika bei elementarus instrukcijos laikymasis – darbų atlikimas jų dirbtinai nespartinant ir neeksperimentuojant.
