Prieš namus – įspūdingo dydžio gėlynas
Kuklų mūrinuką Nevierių kaime (Rokiškio r.), kuriame 56 metų Danguolė Bartašienė gyvena su broliu, nuo ankstyvo pavasario iki pat pirmųjų šalnų supa įspūdingi gėlynai.
Dabar, rudenį, čia geltonuoja serenčių jūra, pakeitusi ankstyvą pavasarį nužydėjusias raktažoles, tulpes ir lelijas.
Gėlės žydi ne šiaip siaurutėje juostoje palei namo langus, kaip kad būna prie dažnos valdos, o kelių metrų pločio ir keliolikos ilgio gėlyne. Dargi serenčiai susodinti ornamentais, su takelių tarpais, kaip būdavo senovės soduose prie pilių.
Nuo kelio matyti ir neįprasto daržo, panašaus į gėlynų tęsinį, gabalas. Dalis žemės jau dirvonuoja, likę kopūstai, burokėliai ir dar kažkas, nebijąs vėsaus oro ir lietaus. Vagų galuose irgi geltonuoja bei raudonuoja žiedai. Žemė ties daržovėm išpurenta, nė vienos piktžolės.
„Nebėra į ką žiūrėti, visa baigia nužydėti“, – kuklinasi šeimininkė, bet leidžia pasižvalgyti po visą sodybos teritoriją.
Svogūnai – grožiui ir maistui
Nuo pat kieman atsuktų namų durų driekiasi didžiulis vingiuotas gėlynas, marguoja visų atspalvių raudoni, geltoni, mėlyni žiedai, kupstai visžalių lapinių ir viksvinių augalų, į lauko virtuvėlės sieną, kuri panaši į dailų pasakų namelį, remiasi jurginai ir piliarožės, stiebiasi kardelius primenančios švelniai rožinės aubretės.
Įvairiose sklypo vietose matyti trys šiltnamiai. Prie kiekvieno jų sukomponuoti vis kitokie meniški darželiai, takeliai į šiltnamius išgrįsti lauko akmenimis.
Palei vieną šiltnamio sieną žaliuoja ištisa linija žieminių laiškinių svogūnų. Jie ir gėlės, ir maistas. Viduvasarį apsipila violetiniais burbulėliais, o greit atželiantys laiškai labai puošnūs ir valgomi nuo ankstyvo pavasario iki šalnų.
Šeimininkė rodo lentelėmis aprėmintą prieskonių lysvę, joje veša paprastosios ir citrininės mėtos, miško ir cinamoniniai čiobreliai, aitriai kvepiantys šalavijai, nužydėję raudonėliai, kelių rūšių bazilikai, gelsvės, petražolės, sodrią žalumą paįvairina vaistingųjų dedešvų violetiniai žiedai, pakrašty įkurdintas ir dygus, kepenims labai naudingas tikrasis margainis.
Nusenusius pakeitė žiedais
„Niekas iš karto nepasidarė“, – šypteli D.Bartašienė, paklausta, kaip ir per kiek laiko šitokį grožį sukūrė.
Moteris gyvena Rokiškyje. Šioji sodyba yra jos tėvų namai.
„Apsigyvenom čia, kai man buvo 7 metai. Tada tiek darželių čia nebuvo, žemę užėmė daržai, vaismedžiai. Mama dirbo fermoje, neturėjo laiko gėlėm užsiimti, o aš gėles nuo mažų dienų mėgau“, – sako ji.
D.Bartašienė ilgus metus dirbo Rokiškio muziejaus administracijoje. Daugelis bendradarbių kolektyviniuose soduose turėjo ir darželius, būdavo, daigais apsikeičia, pasisodinusi kokį įdomesnį augalą vėliau jo sėklų draugėms nuneša.
„Tėvų neliko, vaismedžiai ir vaiskrūmiai nuseno, po truputį viską ėmiau keisti gėlynais“, – pasakoja D.Bartašienė.
Triūsti prie sodybos laiko ji turėjo tik laisvadieniais. Prieš 3 metus moteris išėjo iš darbo, tada jau visą laisvalaikį ėmė skirti aplinkai. O kad grožis nuolat džiugintų akį, reikia labai daug pastangų. Šiemet gėlėms buvo per sausa, teko gausiai laistyti.
D.Bartašienė sako, kad praktiškai kiekvieną dieną reikia apeiti gėlynus, nuskabyti nudžiūvusius lapus, nukirpti nužydėjusius žiedelius, laiku surinkti sunokintas sėklas.
Pastaruoju metu moteris stengiasi prisisodinti kuo daugiau daugiamečių, bet neapsieina ir be vienmečių žiedų.
„Kosmėja vienmetė, bet ji pati prisisėja“, – rodydama už žmogų aukštesnį krūmą aiškina ji.
Sklypo gale, už gėlynų, amsi nedidelis šunelis. D.Bartašienė paaiškina, kad jo darbas – vaikyti stirnas.
„Kai gėles augini, depresijos nebūna“, – šypsosi gražiosios sodybos šeimininkė.
