Paulius gyvenimą su savo moterimi svajojo kurti tarp naujų sienų, tad apie bet kokius renovavimo darbus nė nesvarstė, o mintis investuoti į senieną buvo visiškai užblokavęs. Ir jo aplinkos žmonės pritarė: neapsimoka, senas nauju niekada netaps. Tačiau paramstyti senuką visvien reikėjo, būtinai tvarkyti stogą, todėl meistrų visgi teko ieškotis.
Atvykusieji gyvai įvertinti namo būklės visi kaip susitarę siūlydavo „kai ką paklijuoti“, „kai kur palopyti“, „papurkšti putų“.
Tokios įžvalgos Paulių gąsdino, jo nuotaika niaukėsi ir nors sentimentai šiai vietai jį buvo gerokai supančioję, vis labiau jo galvoje dėliojosi planas statinį parduoti – kol į jo kiemą neužsuko Aivaras Sokolovas. Apžiūrėjęs namą, po kelių valandų pateikė šeimininkui darbų planą – kaip jis darytų sau. Nurinkti plytas, palikti tik kevalą, pilnai renovouoti vidų.
„Tai išgirdęs supratau, jog pagaliau čia užsuko profesionalas, bet kartu ir labai išsigandau. Ką rasime po tomis plytomis? Ir kiek toks namo perversmas kainuos? Aš juk paprastas vaikinas, mano santaupų net nepradėjus skaičiuoti sąmatos, buvo aišku, kad neužteks“, – prisiminė Paulius pažintį su Aivaru, kurią dabar vadina lemtinga.
Nes tądien senelio kone rugių lauke pastatytam namui buvo pradėtas kurti naujas scenarijus.
Paulius pradėjo ruošti dokumentus banko paskolai gauti, o Aivaras ėmėsi darbų. Buvo balandžio mėnuo.
„Su šiuo meistru jaučiausi visiškai saugus, pasitikėjau juo visu šimtu, todėl darbai ėjosi pakankamai sklandžiai. Su drauge Laima iki pat rudens šiame name ir gyvenome, tokiomis pusiau laukinėmis sąlygomis, nes ne tik namo išorė, bet ir vidus buvo gerokai apskabyti“, – pasakoja kaunietis.
„Nurengus“ namą, reikėjo rinktis fasadą. Paulius svarstė apie fibrocementines dailylentes, tačiau meistras parodė jo paties jau panašiai atnaujintą namą, kurį apkalė maumedžiu. Pauliui patiko vaizdas nuotraukose, o ir sutaupė laiko svarstymams, kas praktiška, o kas gražu: „Supratau, kad noriu kuo natūralesnių medžiagų, net jei jos ir sensta, plastmasinių apartamentų man nereikia“.
Per pusmetį buvo nurinktos plytos, suręstas naujas kalibruotos medienos karkasas, jis apšiltintas, o ant antro karkaso sukaltos maumedžio lentelės. Viduje sumontuota antro aukšto perdanga. Kitą savaitę ateina elektrikai, vėdinimo sistemų inžinieriai, bus pabaigtos pirmo aukšto pertvaros, apšiltintas stogas.
„Tada gipsas, apdaila ir Paulius gali grįžti namo“, – šypsosi savo darbu patenkintas meistras.
Sakoma, kad devynis kartus iš dešimties seną namą verta griauti ir jo vietoje statyti naują, ar tam pritaria Aivaras?
„Kai namai renovuojami, ne pinigai yra svarbiausi, paprastai tai būna sentimentai arba ypatinga jų vieta. Tačiau, taip, visada meistrams lengviau dirbti lygioje statybvietėje, o ne šokinėti aplink senolį, kad kuo taisyklingiau jį aprengtum nauju drabužiu, nepaliktum kreivo šleivo“, – šypsosi vyras.
Pauliaus namas turėjo daugiau pliusų nei minusų kai reikėjo apsispręsti griauti jį ar pasigailėti. Jis ten užaugęs, puiki vieta mieste ir dar – labai svarbu – viduje nudaužius tinką, paaiškėjo, kad šešias dešimtis skaičiuojančio namo pagrindinė statybų medžiaga rąstai išsilaikę puikiai.
Pilnai atnaujintas, su apšiltintu stogu, pirmo aukšto daline apdaila bei visomis inžinierinėmis komunikacijomis namas Pauliui atsieis apie 110 tūkts. eurų.
