T.Venys pasakojo, kad augdamas kaime nemėgo žmonių draugijos, labiau patikdavo bastytis po miškus, meškerioti.
Dabar 40-metis vyras yra visų galų meistras – moka visus statybininko ir dailidės darbus, vienas pats yra pastatęs rąstinį namą. Laisvalaikiu iš natūralios odos jis kuria rankines, o iš atrasto įdomesnio medžio – skulptūras.
Prieš metus 6 kilometrai nuo savo namų, miškuose, buvusiame Dagilionių kaime, T.Venys aptiko vienkiemį. Jo 85 metų šeimininkė sodyboje nebegyveno 8 metus. Augalai buvo užkariavę kiemą, trobesiai – apleisti ir apgriuvę. T.Venys susižavėjo tokiu neapdirbtu brangakmeniu ir sodybą įsigijo.
„Įdomu, kad medinis namas ir svirnas buvo sujungti. Namas statytas 1923, svirnas – 1918 metais. Trobesį išvaliau, išgrioviau nereikalingas pertvaras. Seną krosnį sutaisiau ir ji puikiai veikia. Kieme yra ir sena pirtis, kuria taip pat ketinu naudotis“ , – pasakojo vyras.
T.Veniui patinka ir seni daiktai. Sodyboje jis rado senovinių dailidės įrankių, medinį grėblį, dalgių bei įvairių buities daiktų – pintinių, krepšių, kubilų.
„Visa tai naudoju. Būtų lengviau įsijungti, pavyzdžiui, elektrinį pjūklą, bet man labiau patinka paprasti įrankiai, kuriais naudojosi seneliai, ir rankų darbas“, – sakė kompiuterio iki šiol neturintis vyras.
T.Venys turi ir seną sulūžusį vežimą. Jį ketina suremontuoti, įsigyti arklį ir vežimu pavėžinti artimiausius savo kaimynus.
Senų daiktų vyras ieško ir sendaikčių turguose, ir klausia, ar tokių turi kaimuose gyvenantys žmonės.
Šių daiktų jis neslepia į spintas ar stalčius, viskas – po ranka.
„Kai kas pamatę mano namus ir gausybę senų daiktų sako, kad gyvenu tarsi muziejuje.
Bet aš manau kitaip. Visi šie daiktai turi savo vietą, visais jais naudojuosi. Pavyzdžiui, nuo sienos nusikabinu pintinę ir einu rinkti vaistažolių“, – pasakojo T.Venys.
Vyras įsitikinęs, kad nors ir seni, bet naudingi daiktai neturi dūlėti paslėpti kur nors ant aukšto, o tarnauti.
Jam patinka juos prikelti naujam gyvenimui.
T.Venys pasakojo, kad kartais paskambina buvusiai sodybos šeimininkei ir pasakoja, ką nuveikė, ir kad vienkiemyje jaučiasi labai laimingas.
„Dėl to močiutė labai džiaugiasi, sako, kad sodyba niekada nebuvo tokia graži kaip dabar.
Abu susigraudiname ir apsiašarojame“, – atviravo vyras.
Draugiją vienkiemyje T.Veniui palaiko šuo Meška. Jie drauge eina ieškoti elnių numestų ragų, kuriais taip pat puošia namus, žiemą seka miške gyvenančių vilkų pėdsakais ar stebi į kiemą užklystančias lūšis.
Vyro sodybos nesupa tvora, nes jis vadovaujasi nuostata, kad gyvenant gamtoje, miške, savęs įrėminti užtvarais nereikia.
„Kasdien dirbti važiuoju į Kauną. Bet svajoju, kad kai baigsiu remontuoti namą, atsivešiu jau nupirktus antikvarinius baldus, pats pasigaminsiu medinę lovą ir čia įsikursiu visam laikui“, – ateities planus atskleidė T.Venys.
