Ėmėsi eksperimento
A. Petraitis pripažįsta, kad pats bulvių nemėgsta ir atvirai sako, kad šių augančių bulvių jis meile tikrai neapipylė – viskas prasidėjo nuo noro eksperimentuoti.
„Internete ieškojau informacijos ir radau, kad Pietų Amerikoje, kur indėnai augina bulves, jų visai neiškasa. Pasikasa tiek, kiek jų reikia, ir tos bulvės sau žiemoja visą žiemą. Pagalvojau, kad ir man taip reikia padaryti. Pernai bulves pasodinau gruodžio mėnesį, prasidėjus šalnoms, užmulčiavau ir viskas, pamiršau jas. O rudenį atėjau ir nukasiau“, – šypsojosi A. Petraitis ir toliau pasakojo, kokius metodus naudojo.
Laikėsi užsienio ūkininkų patarimų
Prieš trejus metus savame darže A. Petraitis įsirengė dvi eksperimentines lysves. Vieną jų – aukštą – pagal austrų ūkininką Zepą Holcerį, o kitą – pagal ukrainiečių ūkininko Boriso Andrejavičius Bubliko rekomendacijas ir jose pradėjo auginti daržoves. Pašnekovas sako, kad pirmaisiais metais jis dar tik mokėsi, o jau trečiaisiais – turi štai tokį rezultatą – po kelis šimtus gramų sveriančias bulves. Anot daržininko, aukštojoje lysvėje išdygo pačios didžiausios bulvės, kitoje – truputį mažesnės.
Bulviakasio staigmena – išaugusi bulvė rekordininkė. „Prieš sodindamas bulves apžiūrėjau akutes, išpjausčiau ir ne visą bulvę sodinau, o tik akutes. Pažiūrėjau, ar tikrai jos sveikos, ar nepapuvusios, nerauplėtos. Tokias ir pasodinau, tada storu sluoksniu užmulčiavau. Pavasarį nudengiau mulčių ir viskas, niekuo daugiau nesirūpinau, kaip pačios augo, taip užaugo“, – pasakojo A. Petraitis.
Kokia bulvių veislė užaugo šeimininko darže, tiksliai nėra aišku.
„Tie, kurie bulves pažįsta, sako, kad tai ‚Vineta‘, bet jų skonis labai skiriasi nuo pirktų turguje. Mano žmona labai mėgsta bulves ir skiria jų skonius. Kai vakar išsikepėm bulvinių blynų, žmona sakė, net nėra ko lyginti su pirktinėmis“, – pastebėjimais ir patarimais dalijosi pašnekovas.
Darže jokio pedantiškumo
„Kaimynai mane keistu laikė, nesuprato, kodėl daržą darau iš rąstų ir iš krūmų lapus ten nešu. Visi lapus neša iš sodybos į krūmus, o aš atvirkščiai – iš krūmų grėbiau lapus ir nešiau į daržą, kad paruoščiau tokią dirvą. Dabar suprantu, kad komposto dėžė nebereikalinga – viską dedu į lysves: maisto atliekas, nupjautą žolę“, – pasakojo A. Petraitis ir pridūrė, kad pas visus daržovės taip augtų, jeigu tik žmonės gebėtų „persilaužti“.
„Kuo mažiau žemę judini, tuo jai geriau. Mes visi įpratę, kad daržas atrodytų pernelyg gražiai, be jokių žolyčių ir piktžolių. Pasirodo, galima ir kitaip“, – kalbėjo A. Petraitis.
