Keistai dalykai kartais susidėlioja: tolimuose kraštuose užauginti bananai yra kasdienybė, o sunokę Lietuvoje – tikra egzotika.

„Mūsiškiai daug skanesni – saldūs, kvapūs“, – šypsojosi alytiškė Vilma Gylienė (51 m.), šią žiemą nuraškiusi jau antrą savo auginamų bananų derlių. Kad jų užtektų paragauti visiems norintiems, vieną bananą teko dalinti ir dešimčiai žmonių.

Visi, kurie skanavo V.Gylienės užaugintų bananų, pripažino, kad jie tiek skoniu, tiek aromatu lenkia atvežtinius.

Bet tų, svetur augusių, niekas taip ir nelepina – nesikalba su jais, nuolat negiria, švelniai nevadina „mūsų bananiukas“. O būtent taip su savo auginamu bananmedžiu elgiasi ne tik Vilma, bet ir visa jos šeima.

[[ge:lrytas:lrytas:35532725]][[ge:lrytas:lrytas:35926764]][[ge:lrytas:lrytas:35950710]]

„Jeigu vakare ant svetainės langų nuleidžiame žaliuzes ar užtraukiame tamsias užuolaidas, būtinai vienas kitam primename, kad rytą, vos tik prašvitus, jas reikia atitraukti – bananiukui reikia šviesos“, – linksmai pasakojo Vilma.

Bananmedžius ji augina jau daugiau kaip dvidešimt metų.

Tiksliau – vieną bananmedį, įsodintą į didžiulį vazoną, įkurdintą namų svetainėje ir užimantį nemažą jos dalį, nes plačialapiam augalui reikia nemažai erdvės.

Pirmąjį į vazoną pasodintą nediduką bananmedį dovanų iš kaimyno gavo Vilmos mama ir patikėjo jį auginti dukrai. Netrukus egzotinis augalas su visa šeima iš buto persikraustė į naujai pastatytą namą ir po septynerių metų auginimo sukrovė kekę, ant kurios sunoko daugiau kaip dvidešimt nedidelių, bet labai gardžių bananų.

Vaisius subrandinęs bananmedis nunyko – taip jau gamtos sutvarkyta. Bet Vilma tam jau buvo pasiruošusi ir toliau augino vieną jo išleistą atžalą.

[[ge:lrytas:lrytas:35983627]]

Tačiau ši vaisių subrandinti nespėjo – nunyko pirma laiko. Labiausiai prie to prisidėjo katė, kuri įsmukusi į svetainę kaskart skubėdavo pasikapstyti ir atlikti gamtinių reikalų didžiuliame vazone, kuriame augo bananmedis. Egzotiniam vaisiui tokios natūralios trąšos aiškiai nepatiko.

O alytiškiai vėl pradėjo nuo mažos atžalos auginti jau trečios kartos bananmedį. Jis sėkmingai užaugo ir po pusseptintų metų subrandino derlių.

Besiformuojančių vaisių užuomazgas šeimininkai pastebėjo vasarą. Kol jie subrendo ir sunoko, praėjo beveik pusė metų – vaisiai nokti pradėjo gruodžio viduryje.

Tad viduržiemį alytiškiai savo namų svetainėje kasdien nusiskindavo bent po porą sunokusių bananų. Jais vaišino draugus, nešė į darbą kolegoms paragauti.

„Teko supjaustyti gabaliukais, kad visiems užtektų“, – apie savo augintų bananų degustaciją pasakojo V.Gylienė.

[[ge:lrytas:lrytas:35983625]]

Vaisius subrandinusio augalo lapai jau pradeda ruduoti – bananmedis baigia savo gyvenimą.

Bet jam pamaina vėl paruošta: pamačiusi, kad augalas krauna vaisius, Vilma prieš kelis mėnesius į vazoną pasodino atžalą, kuri tęs alytiškių namuose auginamų bananų istoriją.

„Aš dabar jau net neturiu teisės bananų neauginti, nes visi aplink žino, kad Vilma augina bananus“, – juokėsi moteris.

Ji pastebėjo, kad bananmedis auga greitai ir leidžia labai daug atžalų. Jų itin padaugėja augalui pradėjus krauti vaisius. V.Gylienė egzotinio augalo atžalomis mielai dalijasi su visais, norinčiais auginti bananus.

„Anksčiau, kai dar auginau pirmos kartos bananmedį, nelabai kas tas atžalas ėmė – siūlydavau, bet dažnai atsisakydavo. O pastaruoju metu susidomėjimas labai išaugo: siūlyti jau nebereikia – pilna norinčiųjų“, – patikino alytiškė.

Kol kas dar niekam iš jos pažįstamų, namuose auginančių bananmedžius, pačių užaugintų jų vaisių paragauti neteko.

„Tam reikia laiko“, – ramino Vilma. Ir kantrybės.

Ar bananmedžiui reikia ypatingos priežiūros ir gebėjimų? „Oi, ne“, – patikino moteris ir atskleidė tris pagrindines sėkmingo bananų auginimo taisykles: mylėti, neperlaistyti, laikyti šviesioje ir šiltoje vietoje.

[[ge:lrytas:lrytas:35983621]]

Ji niekada nesidomėjo kokiais nors ypatingais bananmedžių auginimo patarimais ar reikalavimais. Sodina juos į kambariniams augalams skirtą žemę, kurios nusiperka prekybos centruose, kartą per pusantros savaitės gausiai palaisto vandeniu iš čiaupo, vieną kartą per mėnesį patręšia.

Augalą visada laiko toje pačioje šviesioje vietoje, kuri, spėja šeimininkai, bananui labai patinka. Net vasarą neneša jo į lauką.

„Nenoriu judinti ir gaila, jei vėjas lapus nudraskytų“, – paaiškino Vilma.

Nei ji pati, nei vyras Darius nėra profesionalūs sodininkai ar gėlininkai. Nors anksčiau, prisipažino Vilma, visko augindavo gerokai daugiau: ir lysvėje lauke, ir kambarinių augalų namuose.

Bet ilgainiui jų labai sumažino, svetainėje pasilikdami tik bananmedį ir fikusą. Regis, bananmedžiui tokie pokyčiai patiko, jam atsirado daugiau erdvės. Ir dėmesio, žinoma. O augalai jį mėgsta ne mažiau nei žmonės.

„Mylime, giriame, kalbiname, džiaugiamės, – juokėsi Vilma vardindama tai, ką išskirtinio gauna jų namuose auginamas bananmedis. – Kai pamatėme, kad pradėjo vaisius megzti, bananiukas gavo daugiau dėmesio nei Pipiras.“ Taip bananų augintoja kalbėjo glostydama jaukiai ant krūtinės įsitaisiusį šeimos numylėtinį Jorkšyro terjerą. Jis ir yra Pipiras.

Pranešimų apie kantrių lietuvių auginamus egzotinius vaisius pastaruoju metu pasirodo vis dažniau.

Ne vienas jau yra ragavęs savo užaugintų mandarinų, apelsinų, skina citrinas.

Egzotiniai šiltųjų kraštų augalai šiaurietiškoje Lietuvoje jau auginami ne tik botanikos soduose, oranžerijose, bet ir namuose. Visi jų augintojai pripažįsta, kad pačių užaugintų vaisių skonis skiriasi nuo atvežtinių ir beveik visi sutartinai tvirtina, kad savų – geresnis.

Skaičiuojama, kad vienas pasaulio gyventojas per metus vidutiniškai suvalgo 12 kg bananų, o kai kuriose Afrikos valstybėse vienam gyventojui tenkantis suvalgytų bananų kiekis viršija 200 kg per metus.

Bananmedžiai – žoliniai tropinių kraštų augalai, jų vaisius botanikai priskiria uogoms.

Šilumamėgiai bananmedžiai jau beveik šimtą metų sėkmingai auginami ir atšiauraus klimato Islandijoje, geotermine energija apšildomuose šiltnamiuose. Islandai didžiuodamiesi netgi tvirtina, kad jų šalyje yra didžiausia bananmedžių plantacija Šiaurės Europoje.

Tiesa, jiems tenka pripažinti, kad šiltnamiuose jie auga gerokai lėčiau nei Afrikoje ar Pietų Amerikoje, kur bananams užaugti ir sunokti užtenka kelių mėnesių.

Dzūkė jau 20 metų visus stebina bananų derliumi: reikia žinoti vienintelį dalyką