Kai rudens saulė vis rečiau pasirodo, dauguma sodininkų puola „uždaryti sezoną“ – išrauna daržovių likučius, sugrėbia lapus, sulygina žemę. Tačiau Bronė iš Pagėgių tik šypteli: „Aš jau seniai nebepurvinu rankų be reikalo – palieku gamtai dirbti pačiai.“
Moteris visą gyvenimą augina daržoves ir sako, kad viena netvarkyta lysvė – geriausias jos atradimas.
„Viskas prasidėjo iš tingumo, – juokiasi ji. – Palikau vieną kampą nepaliestą, nes pavargau. Pavasarį žiūriu – ta žemė puri, juoda, pilna kirmėlių. Tada ir supratau: gamta viską padaro geriau už mane.“
Po lapais, stiebais ir žolėmis susikuria mažytė, bet labai gyva ekosistema. Ten žiemoja boružės, auslindos, šimtakojai, kirmėlės, kai kurie drugeliai ir net laukinės bitės. Pavasarį jie sugrįžta į daržą – ir padeda be chemijos atsikratyti amarų bei kitų kenkėjų.
„Tinginiams gamta palanki, – šypteli Bronė. – Po tais lapais ne tik vabaliukai gyvena. Dirvai šilta, drėgna, viskas po truputį pūva, ir pavasarį nereikia nei trąšų, nei kasimo. Tik patikrink, ar ežys ten neapsigyveno, – tada palik ramybėje.“
Pasak sodininkystės specialistų, lapų sluoksnis iš tiesų veikia kaip šilta antklodė. Jis saugo žemę nuo išdžiūvimo ir šalčio, o po juo gyvenantys mikroorganizmai per žiemą paverčia organiką humusu. Tokią lysvę pavasarį tereikia praskleisti – ir galima iškart sodinti.
Pagėgiškė sako paprastai: „Tvarka sode gražu, bet gamtai ji nereikalinga. Vieną kampą palik netvarkytą – už tai pati gamta tau padėkos, o ir naudos pavasarį turėsi.“