Kauno pakraštyje, miške ant kalno, galima išvysti tris kapavietes. Čia palaidotų žmonių niekas jau neatsimena ir žvakių neuždega – kapus niūrų rudenį nukritusiais spalvotais lapais papuošia tik pati gamta.

Pirmosiomis lapkričio dienomis Kauno kapinės nušvinta gausybe žvakių švieselių.

Kauniečiai jų uždega ir senosiose neveikiančiose kapinėse, sovietmečiu paverstose Ramybės parku, nors šioje teritorijoje liko vos keli antkapiai bei žmonių palaikų.

Tačiau vienose Kauno kapinėse bus tamsu ir niūru. Tai – Vilijampolės pakraštyje tarpukariu įkurtos laisvamanių kapinės.

[[ge:lrytas:lrytas:28927318]]

Kauniečiai šios išskirtinės vietos nelanko, o daugelis apie ją net nežino.

Kapai – miško viduryje

[[ge:lrytas:lrytas:36893939]][[ge:lrytas:lrytas:38793588]][[ge:lrytas:lrytas:39966827]]

Raudondvario plento gale, beveik pasiekus Kauno rajono ribą, dešinėje kelio pusėje aukšto kalno papėdėje stūkso didelė betoninė stačiakampio formos arka.

Ant jos yra užkritusi didžiulė nuo medžio nulūžusi šaka, tad už arkos patekti nėra paprasta.

Vis dėlto prasibrovus pro medžių šakas matyti, kad įkalnėje dar yra likusios senos mūrinės tvoros atramos.

O užsiropštus į medžiais ir krūmokšniais apžėlusią kalvą atsiveria netikėtas vaizdas.

Miško viduryje stūkso trys kapavietės.

Baigia užkariauti gamta

Vienas kapas – su juodo granito antkapiu. Ant jo iškalta – „Klementina Dėnaitė 1900–1940“.

Paminklą puošia ne kryžius – ant jo pavaizduoti gėlių ir tautinių raštų motyvai.

Netoli yra dar viena kapavietė, ant kurios matyti metaline tvorele aptverti seno antkapio likučiai.

Dar vieno kapo vietą žymi ant žemės gulintis stačiakampio formos akmeninis kapavietės apvadas.

Ant visų kapų prikritę geltonų medžių lapų, o aplink – šabakštynai. Laimei, šiukšlių čia niekas nepritempė, matyti, kad žmonės čia nesilanko.

[[ge:lrytas:lrytas:40031086]]

Panašus vaizdas buvo ir 2021 metų žiemą, kai pastarąjį kartą teko lankytis laisvamanių kapinėse, – tik krūmokšniai dar buvo mažiau suvešėję.

Šiuo metu kapines jau baigia užkariauti gamta.

Pakalbinti netoli senų kapinių įsikūrę kauniečiai sakė, kad anksčiau žmonės dar klausdavo kelio į jas, kapines lankydavo, bet pastaruoju metu nėra matę, kad ten kas nors eitų.

Apie kapines neteko girdėti

Laisvamanių kapinės yra Vilijampolės seniūnijos Veršvų seniūnaitijoje, tačiau šios teritorijos seniūnaitė Evelina Šmukštytė, išgirdusi apie jas, nustebo.

Moteris sakė, kad vietinė bendruomenė domisi seniūnaitijoje esančiu Veršvų piliakalniu – tvarko jo aplinką, ten buriasi.

Taip pat lanko ir Atramos gatvėje esančias Veršvų kapines, kurios įkurtos 1900 metais. Laidoti savo artimuosius jose dabar gali tik tie, kas kapavietes turėjo anksčiau.

„Ten esantys kapai prižiūrimi, uždegamos žvakutės.

[[ge:lrytas:lrytas:40031085]]

Apie laisvamanių kapines neteko girdėti. Dirbu Veršvų gimnazijoje, bet jokios kalbos apie jas niekada nebuvo. Reikės pasidomėti“, – svarstė E.Šmukštytė.

O Vilijampolėje daug metų veikiančios Jonušo Radvilos etnopaveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ vadovė Stasė Mickutė prisipažino, kad apie laisvamanių kapines yra girdėjusi, bet jose nėra tekę lankytis.

Radinys labai nustebino

Vilijampolėje gyvenanti gidė Daiva Valančiūtė pasakojo, kad į šį gyvenamąjį rajoną atsikraustė prieš 7 metus.

„Abu su vyru mėgstame žygius. Apsigyvenę Vilijampolėje ją tyrinėjome – vaikščiodami apžiūrinėjome įvairius objektus bei gamtą.

Kartą keliaudami po šlaitus aptikome tris kapavietes. Labai nustebome, kad vidury miško tebėra antkapių likučiai.

Vietovė niekaip nepažymėta, todėl atradimas buvo netikėtas“, – kalbėjo kaunietė.

Tada moteris ėmė domėtis, kodėl ir kada žmonės miške buvo palaidoti.

„Radau informacijos, kad tai – laisvamanių kapinės“, – prisiminė gidė.

Idėją atvežė iš už Atlanto

D.Valančiūtė pasakojo, kad tarpukariu netikinčių gyventojų buvo mažuma.

Lietuva bene vienintelė Europoje neturėjo civilinės metrikacijos. Netikintys inteligentai santuoką įformindavo Klaipėdoje arba užsienyje.

Be kunigų pagalbos nebuvo galima įteisinti ir vaikų gimimo, laidojimo, tad kai kuriuose Lietuvos miestuose buvo pradėtos steigti laisvamanių kapinės.

„Laisvamanybės idėją iš JAV atvežęs Jonas Šliūpas laidojimo ceremonijoje yra sakęs: „Kapai, laisvi nuo visokių burtų ir prietarų, taip pat turi būti lygiai gerbiami.

Lietuvos žemė yra visų vienoda motina ir jos prieglobstyje visiems mirusiems turi būti ramus poilsis“, – pasakojo gidė.

Rinkosi daug smalsuolių

1936 metais ir kauniečiai sumanė įrengti laisvamanių kapines.

Kadangi miesto savivaldybė šioms kapinėms steigti žemės sklypo neskyrė, Laisvamanių etinės kultūros draugijos nariai ir jiems prijaučiantys žmonės šiam tikslui ėmė aukoti pinigus.

Banke sukaupę 10 tūkstančių litų laisvamaniai iš Kaniūkų kaimo ūkininko Petro Petrausko nupirko žemės sklypą. Jis buvo sutvarkytas, aptvertas mūrine tvora.

„1936 metais kapinėse buvo palaidotas pirmasis miręs laisvamanis iš Joniškio.

Vyras mirė ligoninėje, bet prieš tai buvo išsakęs norą būti palaidotas laisvamanių kapinėse.

Mirusiojo kūną lydėjo apie 500 miestiečių – galimai ne iš didelio liūdesio, o iš didelio smalsumo“, – pasakojo D.Valančiūtė.

Istoriją pasakoja ir kitiems

Iki 1940 metų laisvamanių kapinėse buvo palaidota apie 20 žmonių. Ant visų kapų stovėjo paminklai, žydėjo gėlės, kapai buvo prižiūrimi.

Šios kapinės buvo uždarytos 1940 metais.

„Manau, kad dalis žmonių savo artimųjų palaikus perkėlė kitur, bet gali būti, jog ir dabar šių kapinių teritorijoje ilsisi dalis palaidotųjų“, – svarstė gidė.

D.Valančiūtė kartais rengia žygius aplink Lampėdžio ežerą ir kai būna netoli laisvamanių kapinių, apie jas pasakoja keliautojams.

„Daugelis sako, kad apie jas nėra girdėję.

Didelių grupių prie šių kapų nevedu – nesinori drumsti šios vietos rimties. O tie, kam įdomu, kapines aplanko patys“, – sakė gidė.

Erdvę prižiūri minimaliai

Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ teisės ir personalo vadovė Justina Gracija Vanžodė neslėpė, kad laisvamanių kapinės, esančios pačiame miesto paribyje, yra įtrauktos į įmonės prižiūrimų kapinių sąrašą.

„Jose tarpukariu laidoti asmenys, savo noru atsiriboję nuo Bažnyčios, jos mokymo, nepripažįstantys religinių dogmų, krikščioniškų švenčių, netikintys pomirtiniu gyvenimu ir prisikėlimu“, – sakė J.G.Vanžodė.

„Kapinių priežiūros“ atstovė patvirtino, kad laisvamanių kapinėse palaidota kiek daugiau negu 20 mirusiųjų, o iki šios dienos išlikę vos 3, nors artimųjų apleisti, bet vizualiai dar matomi kapai.

„Atsižvelgiant į šiose kapinėse palaidotų mirusiųjų deklaruotą požiūrį į gyvenimą, mokslą, gamtą, laisvamanių kapinės prižiūrimos taip pat minimaliai – paliekant erdvės gamtai ir natūraliems jos procesams“, – aiškino J.G.Vanžodė.

Artimųjų neteko pastebėti

Vis dėlto, pasak kaunietės, kasmet prieš lapkričio 1 ir 2 dienas šiose kapinėse apsilanko Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ darbuotojai ir, jei reikia, sutvarko kapinių teritoriją, išvalo brūzgynus ir, jei randa, surenka šiukšles.

„Laisvamanių kapinėms suteiktas neveikiančių kapinių statusas, todėl jose ne tik nieko nelaidojama, bet ir nefiksuojama jokių kitų mirusiųjų artimųjų apsilankymo ženklų: nedeginama žvakių, nededama gėlių, kapavietės netvarkomos“, – pabrėžė J.G.Vanžodė.

Teisės ir personalo vadovė pastebėjo, kad dėl savo specifinės vietos ir per ilgus dešimtmečius susiformavusios augalijos laisvamanių kapinės labiau primena mišką negu mums įprastas konfesines kapines, o smalsuolius traukia dėl jose palaidotų mirusiųjų tuo metu reikštos naujoviškos bei pažangios pasaulėžiūros.

„Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ nuomone, laisvamanių kapinėms galėtų būti suteiktas kitas, ne kapinių, o, pavyzdžiui, atmintinos vietos arba parko statusas.

Taip buvo padaryta su Kauno centre buvusiomis Senosiomis kapinėmis, vėliau tapusiomis Ramybės parku, arba Sąjungos aikštės kapinėmis“, – sakė J.G.Vanžodė.

Kauno miške slepiasi visų užmirštos kapinės: čia nėra kryžių ir niekas nebeuždega žvakių