Ne visos kelionės telpa į gidų sudarytus „must see“ sąrašus. Yra kelionių be skubėjimo, be minios, dažniau tarp žydinčių lysvių nei prie muziejų kasų.

Būtent tokios yra sodų kelionės – nišinės, bet turinčios savo ištikimų keliautojų ratą. Jas Lietuvoje jau ne vienerius metus organizuoja kelionių agentūra „Mundus mirabilis“ (stebuklingas pasaulis – lot.). Būtent ši agentūra vienam iš Lrytas projekto „Žalioji erdvė“ nugalėtojų dovanoja kelionę į sodus – tarsi natūralų tęsinį tam, kas prasideda kuriant savo aplinką čia.

Jos įkūrėja Regina Atkočiūnaitė sako – sodas nėra tik graži vieta, tai patirtis, kuri kažkaip paliečia giliau nei įprasti maršrutai.

– Ar sodai iš tiesų yra viena iš tų vietų, kur tas „stebuklingas pasaulis“ atsiskleidžia labiausiai?, – paklausiau Reginos.

[[ge:lrytas:lrytas:31423472]]

– Pasivadinome „Mundus mirabilis“, nes nuoširdžiai tikiu kelionių ir pasaulio alchemija. Tereikia išsiruošti į pasaulio pažinimo kelionę – ir ima vykti visokie dalykai: pamatai tiek grožio, išmoksti ką nors naujo, pabunda įkvėpimas, atsiranda nuostaba dar nepažinto pasaulio tobulumu. Argi tai ne stebuklai?

Man atrodo, kad dauguma žmonių, nepriklausomai nuo profesijos ar amžiaus, yra neabejingi gamtos grožiui, kūrybai, išpuoselėtai aplinkai. Sodai, tokia simboline prasme, prasideda mūsų vaizduotėje – kažkur širdies kampelyje, kaip troškimas, kaip svajonė. Ne veltui lietuviški šiaudiniai vėriniai, dovanojami vestuvių proga, taip pat vadinami sodais.

[[ge:lrytas:lrytas:38539729]][[ge:lrytas:lrytas:38762130]][[ge:lrytas:lrytas:38370991]]

Man sodas visada asocijuojasi su kiekvieno kitaip įsivaizduojamu rojumi. Juk ir Rojuje vešėjo daugybė stebuklingų augalų, augo tas medis su draudžiamais vaisiais. Didžiausias sodo stebuklas – augimas ir žydėjimas, tas susiliejęs žmogaus ir gamtos darbas. Kas gali būti gražiau nei žaliuojanti ir pražydusi, ilgai puoselėta svajonė?

– Kaip gimė mintis organizuoti keliones būtent po sodus?

– Miestų ir muziejų lankytojams, man atrodo, irgi reikia gamtos, reikia kitokių patirčių. Mes organizuojame nemažai piligriminių kelionių – dabar apie jas netgi madinga kalbėti, bet prieš kokius dešimt metų su viena kolege, kraštovaizdžio dizainere, projektavusia sodus Prancūzijoje, nutarėme surengti tokią sodų piligrimystę Normandijoje.

Turėjome bendraminčių ratą, tai viskas gimė gana natūraliai – pakvietėme sodų mėgėjus ir specialistus, ir susirinko beveik pilnas autobusas. Labai intensyviai dirbome atrinkinėdamos gražiausius, kiekvienam neprieinamus sodus, tarėmės su šeimininkais dėl priėmimų, ekskursijų, net apie tai galvojome, kad bagažinėje būtų vietos naujiems pirkiniams.

Kelionės pabaigoje autobuso bagažinė virto tikru žaliuojančiu miškeliu, o vairuotojas – sodininku, laistančiu augalėlius.

Paskui į tas keliones įsijungė daugiau profesionalų, jos tapo tokiu savotišku atviru forumu – žmonės dalijosi patirtimi, žiniomis, daug kalbėjome apie augalus ir ne tik. Taip gimė „Svajonių sodų“ grupė.

– Ar sodus lankyti labiau renkasi moterys? Ar prisijungia ir vyrai?

– Labiau moterys, kaip ir daugelyje kelionių. Jos veiklesnės, daugiau spėjančios.

Bet yra ir pavienių vyrų, yra porų, kurios nuolat keliauja su mumis. Kartais juokaujame, kad vyrai sode kasa duobes, o moterys sodina. Bet jokios atrankos tikrai nedarome – prisijungti gali visi.

– Vienos moterys kolekcionuoja rankinukus, kitos pamišusios dėl batų – o želdintojos? Gal galite apibūdinti, kokios tai moterys, ar jos turi kokį bendrą bruožą?

– Gal šiek tiek juokais, bet sakyčiau – jos kvepia žydinčiais sodais.

Sodų kelionėse temos dažniausiai būna gamtinės – kalbame apie gamtos saugojimą, sodų puoselėjimą, augalų priežiūrą. Sprendžiant iš to, kaip žmonės klausosi ir dalijasi, visus jungia toks bendras rūpestis – pastangos matyti ir kurti grožį aplink save.

Man labai patinka, kai keliauja bendraminčių būrelis – tada natūraliai susiformuoja mažos bendruomenės, lengvai randančios ryšį per bendrus interesus.

Kartais net iš programos išbraukiami turistiniai objektai, kad būtų galima ilgiau pabūti viename sode. Paskui ir aš pati „užsikrėčiau“ ta sodininkų manija, nes iš tiesų taip smagu keliauti neskubant.

– Minėjote, kad sodų kelionės yra ne tik apie augalus ar kraštovaizdį, bet ir apie vidinę būseną, lyg ir meditaciją?

– Žmogus yra labai sudėtingas ir daugiasluoksnis, todėl apie jo vidinę būseną kalbėti nėra paprasta. Bet turiu nemažą patirtį kelionėse su grupėmis, esu savanoriavusi socialiniuose projektuose užsienyje, stebėjusi žmones iš arti.

Turbūt visi mes savaip reaguojame į mus supantį grožį, bet dažniausiai jis mus daro geresnius.

Pamenu dar tuos laikus, kai į Ispaniją keliaudavome tik autobusais. Po naktinio pervažiavimo penktą ryto atvykome į Seviliją. Atsimerkiame – o ten apelsinmedžiai, pilni prinokusių vaisių, žiedai kvepia. Sakau keleiviams: tie apelsinai dekoratyviniai, neskanūs, prašau neskinti. Atidarau duris – o jau matau, kaip žmonės kabo medžiuose, laužo šakas, ragauja.

Paragavo – rūgštesni už citriną, visai nevalgomi, ir tie apelsinai paskui iki kelionės galo ritinėjosi po autobusą, bandydami palįsti po vairuotojo pedalais.

Na, buvo ir tokie laikai. Gal ir priežasčių buvo, kodėl taip vykdavo. Bet šiandien, man atrodo, mes labai pasikeitėme.

Dabar galime rinktis visai kitokias keliones – nišines, netgi prabangias savo turiniu, kurios leidžia eiti giliau, ieškoti, atrasti. Žmonės keliauja ne ten, kur yra vietų, o ten, kur juos traukia. Ir pats tas troškimas keliauti jau rodo, kad žmogus dar ieško, dar nori kažką atrasti.

– Kuo, jūsų akimis, skiriasi kelionė, kurioje lankomi sodai, nuo įprastos turistinės programos?

– Visos turistinės kelionės turi programas. O mūsų sodų programos yra gana lanksčios. Planavimas vyksta gana spontaniškai, nes privatūs sodai turi savo klestėjimo ir nuosmūkio laikotarpius.

Kasmet keičiame lankomus sodus, kuriame naujas programas. Kartais važiuojame į tą pačią šalį, pavyzdžiui, į Angliją, bet atrandame vis naujus sodus, kartais tą patį sodą norisi pamatyti skirtingais metų laikais.

Programos kūrime dalyvauja specialistai, profesionalai. O kai ji jau paruošta, informacija dažniausiai sklinda iš lūpų į lūpas – sodininkai pasidalija tarpusavyje, taip apie keliones sužino ir kiti.

Sodų kelionė skirta neskubantiems. Tai savotiška piligrimystė su stotelėmis – kiekvienam sodui skiriama pakankamai laiko ne tik apžiūrėti, bet ir pabūti, pailsėti, pasvajoti.

– Turbūt tokias keliones renkasi jau prisiekę augalų entuziastai, ar būna ir pirmokų?

– Būna visaip. Mes pasirenkame gražiausius privačius sodus, užsakome ekskursijas, susitikimus su jų kūrėjais. Jie pasakoja, kaip tie sodai atsirado.

Kartais labai įdomu stebėti, pavyzdžiui, pagyvenusias poras, kurios kalba apie savo svajonę sukurti sodą ir kaip ta svajonė tapo realybe.

Aš pati nesu uoli sodininkė, bet klausausi, dairausi ir matau – tas grožis aplink mus atsiranda iš žinių, darbo, bendradarbiavimo, tokio susiliejimo su gamta. Be to, juk tai ir didžiulis fizinis darbas.

Turbūt reikia labai mylėti tai, ką darai, kad galėtum tam skirti visą gyvenimą. Bet mane tai įkvepia. Net jei nekuri sodų, vis tiek atsiranda noras kažką kurti.

Ir tas troškimas, man atrodo, gimsta būtent tokiose kelionėse.

– Anglija dažnai vadinama sodų kultūros sostine. Kas labiausiai nustebina lietuvius pirmą kartą patekus į angliškus sodus?

– Oi, prisimenu tuos pirmus kartus Londone su grupėmis. Laisvu laiku vietoj muziejų eidavau į parkus, į sodus – paganyti akis po gėlynus, nusnūsti ant pievutės.

Man tai buvo kažkoks kosmosas. Lietuvoje tuo metu dar neturėjome tiek gražių parkų, kiek turime dabar. Tos žalios pievos, tie galingi medžiai – tikra užuovėja nuo lietaus ir saulės.

Angliški sodai stebina savo tradicija, privačių sodų gausa, dizainerių mintimis. Man Anglija labai siejasi su rožynais, šimtamečiais medžiais, tomis žaliosiomis pievomis.

Bet čia toks bendras įspūdis. Aš nesu sodų specialistė, bet suprantu, kad geografiškai jie gana artimi mums – auga panašūs augalai. Tik dėl Golfo srovės klimatas švelnesnis, todėl ten randame ir egzotinių, net tropinių augalų.

Juk ilgą laiką Didžioji Britanija buvo kolonijinė valstybė – daugybė augalų atkeliavo iš kitur ir prigijo.

– Olandija daugeliui pirmiausia asocijuojasi su tulpėmis. Tačiau kokį sodų pasaulį iš tiesų atranda keliautojai?

– Taip, kaip ir Anglija, Olandija yra panašioje geografinėje juostoje kaip Lietuva, bet klimatas švelnesnis.

Olandai mėgo keliauti, dar XVI amžiuje iš Turkijos ar Centrinės Azijos atsivežė tulpes – taip prasidėjo garsioji tulpių manija.

Tie ryškiaspalviai tulpių laukai – tikrai įspūdingas vaizdas, verta bent kartą gyvenime pamatyti. Keukenhofas žydėjimo metu yra kažkas nepakartojamo.

Bet mūsų sodų kelionėse Olandija nėra tik tulpės. Esame paruošę programą, kur galima pamatyti ir daugiau – ne tik paradus, bet ir kaip kuriamos dekoracijos, kaip dirba dizaineriai, patekti į privačius sodus.

Jei man reikėtų apibūdinti, Olandiški sodai man labiausiai siejasi su natūralistiniais kraštovaizdžiais, su Pieto Oudolfo filosofija, su dekoratyvinių žolių „kilimais“, kurie taip gražiai dera prie kopų.

– Nauja jūsų agentūros kryptis – Lietuvoje mažiau žinomi Švedijos sodai. Kuo jie ypatingi?

– Taip, sodų mylėtojų ratas plečiasi, atsiranda naujų krypčių.

Stengiamės rinktis šalis, kurios klimatu bent šiek tiek artimos Lietuvai, kad žmonės galėtų parsivežti idėjų ir pritaikyti jas savo aplinkoje.

Švedijos sodai man dar šiek tiek paslaptis. Jie turi tiek legendų, pasakojimų apie įvairias būtybes, trolius, kad atrodo, jog ir soduose galima pajusti tą pasaulį.

Švedai iš pirmo žvilgsnio atrodo santūrūs, uždaresni, todėl įsileidimas į privatų sodą – labai ypatingas gestas.

– Ar yra sodų, kurie kiekvieną kartą sukelia tą patį „wow“ jausmą?

– Taip, yra tokių.

Nors aplankai daug sodų, dažnai lieka bendras įspūdis ar detalės, bet yra ir tokių, į kuriuos vis sugrįžti mintimis, net sapnuose.

Pavyzdžiui, Normandijoje esantys „Plum“ ar „Agapantų“ sodai, arba tie smilgų sodai Olandijos kopose.

– Pasidalinkite, kokios akimirkos labiausiai įstringa tuose soduose?

– Svarbus ne tik sodas, labai svarbus ir bendravimas.

Žmonės, kurie keliauja į sodų keliones, yra jautresni grožiui, grupės nuotaika dažniausiai būna labai gera.

Kartais net padainuojame, atsiranda toks paprastas ryšys.

– Kelionės vyksta mažomis grupėmis. Kaip tai keičia patirtį?

– Mažesnės grupės visada yra privilegija. Mes stengiamės taip keliauti – 12–16 žmonių.

Bet sodų kelionėse yra specifika – reikia derinti su privačių sodų savininkais, įtraukti specialistus, kurti programas. Visa tai daro keliones sudėtingesnes organizuoti.

Privatūs sodai taip pat gauna pajamas iš lankytojų, bilietai nėra pigūs. Jei grupės būtų dar mažesnės, viskas dar labiau brangtų.

– Jei žmogus dar nėra buvęs tokioje kelionėje, nuo kurios šalies/sodo pradėti?

– Aš pradėčiau nuo Prancūzijos, o tiksliau – nuo Normandijos.

Ten klimatas artimesnis Lietuvai – auga kriaušės, obelys, slyvos, lengviau „perskaityti“ tą kraštą.

Šios kelionės gerokai skiriasi nuo kitų: iš jų lietuviai grįžta su pilnais lagaminais augalų ir idėjų