Nors iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti nepavojingas, tačiau iš tiesų amalas nuolat siurbia iš medžio vandenį ir mineralines medžiagas.
Amalas pats pasigamina dalį maisto iš saulės šviesos, bet vandenį ir maistines medžiagas jis pasiima iš medžio, ant kurio auga. Ir plinta jis gana paprastai – dažniausiai jį išnešioja paukščiai. Lesdami lipnias baltas uogas, jie perneša sėklas, kurios prilimpa prie kitų medžių šakų ir ten pradeda augti.
Ten jos pradeda dygti ir palaipsniui įauga į medieną. Dėl šios priežasties pirmieji židiniai dažniausiai atsiranda viršutinėse šakose.
Susiję straipsniai
Dažniausiai amalas pažeidžia obelis, kriaušes, liepas, klevus, tuopas ar gluosnius. Sparčiausiai jis plinta ten, kur medžiai auga tankiai arba yra nusilpę.
Nors vienas kitas amalo kerelis didelės žalos gali ir nepadaryti, situacija keičiasi, kai jų atsiranda daugiau. Tuomet medis ima silpti, lėčiau auga, smulkėja lapai, o dalis šakų gali visiškai nudžiūti.
Papildomą pavojų kelia ir pats augalo svoris. Dideli amalo kerai apkrauna šakas, todėl stipresnio vėjo ar sniego metu jos gali lūžti. Taip gali būti pažeista nemaža dalis medžio lajos.
Kaip kovoti su amalu
Svarbiausia – reaguoti kuo anksčiau. Vien tik nupjauti matomą žalią kerą nepakanka – jo šaknys būna įaugusios į medieną, todėl augalas greitai atauga. Efektyviausia išeitis yra pašalinti visą pažeistą šaką, nupjaunant ją 30–40 cm žemiau užkrėstos vietos.
Jei amalas įsikūrė ant storos pagrindinės šakos, kurios pašalinti neįmanoma, tenka imtis kitokios taktikos – reguliariai apkarpyti jo ūglius. Tai nesunaikins parazito visiškai, tačiau pristabdys jo plitimą.
Po genėjimo svarbu padėti medžiui atsigauti – praretinti lają, užtikrinti pakankamą laistymą ir tręšimą. Taip pat rekomenduojama sodą apžiūrėti vėlyvą rudenį ar žiemą, kai medžiai be lapų – tuomet amalas matomas geriausiai ir lengviau pastebėti naujus židinius.