Netrukus po šio įrašo socialiniuose tinkluose pasirodė ir pirmieji satyriniai „paminklų merui Benkunskui“ projektai – iš betoninių bortų, trinkelių ir kitų urbanistinių simbolių. Diskusija apie planuojamą pirčių kompleksą Vingio parke greitai išaugo į daug platesnį ginčą apie tai, kaip šiandien tvarkomas Vilnius.
Aistras sukėlė Vilniaus savivaldybės pristatyta idėja Vingio parke, netoli Neries, įrengti inovatyvų pirčių kompleksą, kuris, kaip skelbiama, duris turėtų atverti 2027-aisiais. Kartu žadama sutvarkyti paplūdimį, įrengti infrastruktūrą ir privažiavimą. Savivaldybė projektą pristato kaip naują viešą rekreacinę erdvę miestiečiams, tačiau kritikai sako matantys visai ką kita – pavojingą precedentą vienoje jautriausių miesto žaliųjų teritorijų.
Būtent apie tai savo įraše prabilo S.Paukštys. Menininkas piktinosi, kad statybos idėjos pasiekė teritoriją, kuri, jo žodžiais, buvo išsaugota „per gūdų sovietmetį, per laukinius 90-uosius ir per plėšikiškus 2000-uosius“. Fotografas klausė, ar pirtys netaps tik pirmuoju žingsniu didesnio užstatymo link – po jų esą galėtų atsirasti ir nauji kvartalai, koncertų salės ar kiti „inovatyvūs“ projektai.
Susiję straipsniai
Po įrašu netruko pasipilti komentarai. Vieni piktinosi dėl galimo Vingio parko urbanizavimo, kiti ironizavo, kad Vilnius pamažu virsta „bortų ir trinkelių sostine“.
„Pirtys, tada privažiavimas, tada automobilių stovėjimo aikštelė, tada kontora, aptarnaujanti pirtis, tada baras... Kur Vingio parkas?“ – komentavo vilnietė.
Kitas komentatorius ironizavo, kad po Lazdynų baseino SPA zonos Vilniui, matyt, prireikė ir „kubilinių lankytojų su fleškutėm“ Vingio parke.
Tuo metu architektas Rustenis Milaševičius klausė, ar projekto vizualizacijas rengė „uzbekai ar tadžikai“, nes Vingio parko kontekste jos atrodo „švelniai tariant, keistokai“.
Vis dėlto didžiausią rezonansą sukėlė miesto antropologės, tyrėjos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojos Jekaterina Lavrinec įrašas. Reaguodama į situaciją ji feisbuke paskelbė satyrinį „paminklo merui Benkunskui“ konkursą.
„Miestiečių iniciatyvinė grupė paskelbė paminklų Vilniaus merui konkursą ir gavo pirmuosius darbus. Autoriai iki konkurso pabaigos neskelbiami“, – Lrytui sakė J.Lavrinec ir pridūrė, kad konkurso medžiaga tiesiog buvo „nutekinta“ ant jos feisbuko sienos.
J.Lavrinec feisbuko sienoje – keli satyriniai „paminklų merui Benkunskui“ projektai, iš kurių sekėjams buvo siūloma rinkti favoritą. Tarp pasiūlymų – iš bortų sudėliotos spiralės, betoniniai biustai, minimalistinės trinkelių kompozicijos ir net granitinis „sostas“.
Po įrašais komentatoriai ironizavo, kad tokie paminklai geriausiai atspindėtų dabartinę Vilniaus urbanistinę kryptį.
Vienas jų buvo pavadintas „Bortų vizionieriumi“, kitas – „Bortų karaliumi“, o prie granitinio „sosto“ puikavosi užrašas: „Sostas tvirtas. Kaip ir jo sprendimai.“
Paklausta, ar pirtys Vingio parke tapo paskutiniu lašu, J.Lavrinec atsakė trumpai: „Paskutinis lašas, kelių metų tendencijų apibendrinimas.“
Anot jos, gyventojų kritika dėl miesto želdynų politikos kaupiasi jau seniai.
„Gyventojų kritinių atsiliepimų apie tai, kad Vilniaus administravime prioritetas teikiamas ne žaliųjų erdvių ir želdinių apsaugai, o trinkelių ir bortų tiesimui – nemažai. Pavyzdžiui, grupėje „Gelbėkime Vilniaus medžius“ ne kartą buvo išsakyta kritika. Dabar gyventojai žada rašyti viešą laišką dėl nepritarimo Vilniaus miesto savivaldybės vykdomai želdynų politikai apeinant viešą interesą“, – Lrytui teigė miesto antropologė.
Vieni komentatoriai savivaldybės planus Vingio parke vadino urbanistiniu vandalizmu, kiti ragino neperdėti ir priminė, kad teritorijoje jau anksčiau buvo įvairių statinių. Tačiau dauguma jų sutinka, kad konfliktas dėl Vilniaus žaliųjų erdvių naikinimo seniai nebėra vien apie kelias pirtis prie Neries.