Anot jos, vienas įsimintiniausių atvejų – Varėnos rajone vykdyti darbai, kai bendrovei teko naikinti jau suaugusius uosialapius klevus, išplitusius maždaug vieno hektaro teritorijoje. Tai vienas iš dviejų invazinių medžių Lietuvoje, kuriuos rekomenduojama naikinti.
Pakrantėse plinta greičiau
Uosialapis klevas jau paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau didžiausią problemą kelia upių, ežerų ir kitų vandens telkinių pakrantėse. Šis medis anksti pradeda daugintis ir subrandina itin daug sėklų.
Susiję straipsniai
„Sparnavaisiai nuo medžio krinta palaipsniui – nuo rudens iki pavasario ar net vasaros pradžios. Jei medis auga prie upės, griovio ar kito vandens telkinio, sėklos gali nukeliauti toliau ir įsikurti naujose vietose“, – sako „Ecoservice“ atstovė.
Tyrimų duomenimis, viena moteriškoji uosialapio klevo laja per sezoną vidutiniškai subrandina apie 42 tūkst. sėklų. Laboratorinėmis sąlygomis sudygsta iki 82 proc. sėklų, o pakelėse kai kur fiksuota daugiau kaip 38 tūkst. jaunų medelių viename hektare.
„Palankiomis sąlygomis iš vieno medžio per kelerius metus gali pradėti formuotis visas sąžalynas. Tai medis, kurį labai svarbu atpažinti ir neleisti jam plisti“, – teigia J. Akelytė-Svipienė.
Kenkia ir žmonėms
Nors dažniausiai kalbama apie uosialapio klevo žalą gamtai, šis medis gali kelti problemų ir žmonėms. Jo žiedadulkės jautresniems žmonėms gali sukelti stiprias alergines reakcijas ar paaštrinti šienligės simptomus.
Dar viena problema – medžio trapumas. Uosialapis klevas auga greitai, tačiau jo mediena nėra tvirta, todėl suaugę medžiai lengvai lūžta ir kelia pavojų šalia takų, kelių, pastatų ar kiemuose.
„Iš Šiaurės Amerikos kilęs medis ilgą laiką buvo sodinamas kaip dekoratyvinis, greitai augantis želdynų augalas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis lengvai sulaukėja ir ima užimti vietinių augalų augavietes“, – pastebi J. Akelytė-Svipienė.
Atpažinti uosialapį klevą lengviausia pagal lapus. Skirtingai nei paprastasis klevas, jis neturi vieno didelio, išskėstą delną primenančio lapo. Uosialapio klevo lapas yra sudėtinis – sudarytas iš 3–7 atskirų lapelių. Dėl to jis labiau primena uosį ar šeivamedį, o ne įprastą klevą.
Kitas požymis – lapai ant šakos auga poromis, vienas priešais kitą. Vaisiai, kaip ir kitų klevų, yra vadinamosios „noselės“, arba sparnavaisiai, tačiau jų dažnai būna labai daug – jie kabo gausiomis kekėmis. Jauni ūgliai gali būti žalsvi, kartais su melsvomis apnašomis.
Kodėl neužtenka tiesiog nupjauti?
Specialistai įspėja, kad vien nupjauti uosialapį klevą dažniausiai neužtenka. Priešingai – netinkamai pašalintas medis gali atželti dar gausiau.
„Nupjautas medis dažnai atželia iš kelmo ir šaknų, todėl vietoj vieno kamieno gali išaugti dar tankesnis atžalynas. Tad bandymas medį tiesiog nupjauti yra dažna klaida“, – aiškina ekspertė.
Pasak jos, kol augalai jauni, juos pašalinti daug paprasčiau. Mažus medelius geriausia rauti arba iškasti su šaknimis.
„Suaugę medžiai naikinami kamienuose išgręžiant angas, į kurias leidžiami herbicidai. Kai augalas pradeda džiūti, jis nupjaunamas. Taip išnaikinamas ne tik pats medis, bet ir kelmas, sumažėja atžėlimo rizika“, – sako J. Akelytė-Svipienė.
Ne mažiau svarbu teritoriją stebėti ir po naikinimo. Vienkartinio darbo dažnai nepakanka: uosialapis klevas gausiai plinta sėklomis, kurias išnešioja vėjas ir vanduo, todėl nauji daigai gali pasirodyti dar ne vieną sezoną.
Bendrovės „Ecoservice“ specialistams uosialapius klevus yra tekę naikinti ir privačiuose sklypuose, ir valstybinėje žemėje – Varėnoje bei Marijampolėje.