Paskelbta geriausia „Žalioji erdvė 2026“: ši vieta kartelę Lietuvoje iškėlė itin aukštai

Pagrindinis konkurso apdovanojimas atiteko muziejaus „Dingęs štetlas“ Prisiminimų parkui Šeduvoje.

„Tvariausia erdve“ išrinktas Jeruzalės tvenkinio parkas Vilniuje, „Bendruomeniškiausia erdve“ – Ramučių parkas Kauno rajone, o Justino Marcinkevičiaus skverui Druskininkuose skirtas papildomas specialusis apdovanojimas „Už naują kryptį kurorto želdynuose“.

Savo favoritą rinko ir Lrytas skaitytojai – balsavime dalyvavo apie 45 tūkst. žmonių. Daugiau kaip 12 tūkst. balsų atiteko Vandžiogalos Laimės parkui, kuris ir pelnė skaitytojų favorito vardą.

 

Šiemet konkursui buvo pasiūlytos net 42 žaliosios erdvės iš visos Lietuvos.

Konkurso partnerė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga buvo atsakinga už profesionalaus vertinimo kriterijus ir komisijos sudarymą.

Finalininkus vertino architektė, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentė Gražina Janulytė-Bernotienė, kraštovaizdžio architektas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Vainius Pilkauskas, kraštovaizdžio architektė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narė Giedrė Čeponytė, architektas, Vilniaus miesto savivaldybės Želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos narys Maksimas Zacharovas bei projekto iniciatorė, „Lrytas“ Būsto rubrikos redaktorė Inga Junčienė.

„Žaliosios erdvės“ principas nuo pat pradžių nesikeičia – finalininkai vertinami ne iš nuotraukų, planų ar aprašymų. Komisija važiuoja jų pamatyti gyvai ir tik tada priima galutinį sprendimą.

Muziejaus „Dingęs štetlas“ Prisiminimų parkas Šeduvoje (autoriai – šveicarų komanda „Enea Landscape Architecture“, Lietuvoje kraštovaizdžio kūrimo procesu rūpinosi „Grūta“) komisijos vertinimuose išsiskyrė bene labiausiai.

Ir ne vien dėl masto ar nepriekaištingos priežiūros. Vertintojai akcentavo, kad čia iki smulkmenų apgalvota visa parko struktūra – nuo dirvožemio ir augalų iki takų, vandens, poilsio vietų, atsiveriančių vaizdų ir santykio su muziejaus architektūra.

G. Janulytė-Bernotienė jį pavadino beveik „mokomuoju“ kraštovaizdžio parku, sukurtu aukštos klasės specialistų. Komisijai įspūdį darė uždarų ir atvirų erdvių kaita, vandens telkiniai, tolimojo kraštovaizdžio vaizdai ir senosios žydų kapinės, natūraliai įsiliejančios į muziejaus ir parko visumą.

Ne mažiau svarbi ir ta projekto dalis, kurios lankytojas beveik nemato. Parkas kurtas vertinant dirvožemį, giliau slūgsančius gruntus bei jų savybes. M. Zacharovo žodžiais, čia meistriškai naudojami kontrastai tarp kapinių, aplinkinių laukų ir augalais suformuotų vidinių parko „kambarių“.

Komisija išskyrė ir patį lankymo jausmą: po emociškai stiprios muziejaus ekspozicijos parkas su ja nekonkuruoja – ramina, leidžia sulėtėti.

Svarbu ir tai, kad Prisiminimų parkas nėra tik gražiai sutvarkyta muziejaus aplinka. Jis veikia ir kaip savarankiška žalioji erdvė – su savo takais, želdinių tekstūromis, atveriamais vaizdais, poilsio vietomis ir išsaugotais brandžiais medžiais.

O kraštovaizdžio sprendiniai turėjo įtakos net muziejaus pastatui – prie pagrindinio įėjimo buvo koreguotas fasadas ir įrengtas vitrininis langas.

V. Pilkauskas parką apibūdino kaip „unikalų žmogaus atminties ir gamtos darnos paminklą“.

Parko kūrėjams kelionių ir renginių organizatorius „Mundus Mirabilis“ dovanoja kelionę dviem į vieną garsiausių Čelsio gėlių ir sodų parodą Anglijoje.

Visai kitoks Jeruzalės tvenkinio parkas Vilniuje (autorės – architektė Lolita Vileikienė, kraštovaizdžio architektė Modesta Dauderytė-Mazūrienė).

Čia komisiją labiausiai įtikino ne tai, kiek daug sukurta, o tai, kiek nedaug tereikėjo pakeisti.

Takai ir lieptai pakelti virš pakrantės, todėl nereikėjo ardyti natūralių krantų. Nuvirtę medžiai ir šakos neišvežami – dalis jų lieka gamtai, dalis panaudojama žemės meno kūriniams. Išsaugotos šlapynės, nendrynai, natūraliai apaugę šlaitai.

„Šis parkas gali būti pavyzdžiu, kaip tvariai sukurta viešoji erdvė atlieka ir pažintinę bei edukacinę funkcijas“, – vertino V. Pilkauskas.

Komisija išskyrė ir polines takų, tiltų, laiptų bei lieptų konstrukcijas. Jos leidžia žmogui prieiti prie vandens, šlapynių ir nendrynų, tačiau pačią gamtinę aplinką palieka beveik nepaliestą.

Kad parkas nėra tik gerai atrodantis projektas, buvo matyti ir vietoje – saulėtą rugpjūčio sekmadienį terasos buvo pilnos poilsiautojų, žmonės vaikščiojo takais ir lieptais.

Ramučių parkui (autoriai – UAB „Da Kontaktas“) komisija skyrė „Bendruomeniškiausios erdvės“ apdovanojimą.

Čia ekspertai buvo gana vieningi: didžiausia šios vietos vertė – ne vien jos dizainas, bet ir tai, kaip parkas atsirado bei kaip šiandien yra naudojamas.

Savivaldybės, bendruomenės ir vietos verslo bendradarbiavimas leido šalia individualių namų ir intensyviai urbanizuotos LEZ teritorijos sukurti nedidelę, bet aiškią gyvenvietės viešąją erdvę. Išsaugotas senų medžių masyvas, atsirado vietų vaikams, poilsiui, renginiams ir susitikimams.

G. Janulytė-Bernotienė parką taikliai pavadino gyvenvietės „širdimi“.

Tai ne vien metafora. Čia renkasi šeimos su vaikais, įrengta scena bendruomenės renginiams, o pontoniniai tilteliai jau tapo susitikimų ir pasimatymų vieta.

Vertintojai parkui turėjo ir palinkėjimą ateičiai – daugiau naujų želdinių, didesnė biologinė įvairovė ir pamaina seniems, įspūdingiems medžiams.

Justino Marcinkevičiaus skverui Druskininkuose (autoriai – MB „Terra firma LT“) skirtos nominacijos konkurso pradžioje nebuvo.

Ji atsirado jau po gyvos apžiūros, komisijai sutarus, kad čia matytą kryptį verta ne tik pastebėti, bet ir atskirai paskatinti.

„Šis skveras – lyg šviežio oro gurkšnis kurorto vienmečių gėlių jūroje“, – sakė V. Pilkauskas.

Komisijai patiko daugiamečių augalų gėlynai, išsaugoti brandūs medžiai ir tai, kad skveras nesibaigia ties savo sklypo riba.

Greta atgaivintas buvęs apleistas viešbutis „Nemunas“, o jo aplinka neatsitvėrė nuo miesto – privataus sklypo takai ir želdiniai pratęsė viešąją erdvę. Greta dar statomas kultūros centras, tačiau skveras jau dabar gyvena visavertį gyvenimą.

Vertintojams imponavo ir priežiūra – tvarka, išravėti gėlynai, nuosekliai prižiūrimi daugiamečiai želdiniai.

Vandžiogalos Laimės parkas (autoriai – Ingrida Rockinienė ir Vandžiogalos bendruomenė) į apdovanojimus atėjo kitu keliu – jį išrinko ne komisija, o portalo Lrytas skaitytojai.

Ir čia skaičiai kalba patys: balsavime dalyvavo apie 45 tūkst. žmonių, daugiau kaip 12 tūkst. jų pasirinko būtent Vandžiogalos Laimės parką.

Komisijos vertinimu, toks rezultatas aiškiai rodo, kiek ši vieta svarbi pačiai bendruomenei. Profesionalai gerai įvertino ir parko įrengimo kokybę.

Į finalą patekusios erdvės šiemet buvo tokios skirtingos, kad vienu matu jų pamatuoti nelabai ir būtų pavykę.

Vyžuonos parkas Utenoje (projekto vadovas Remigijus Bieliauskas, architektė Virginija Rimantienė) komisijai patiko pirmiausia kaip veikianti miesto struktūros dalis. Tai ne parkas, į kurį reikia specialiai ateiti – jo takais žmonės eina į darbus, mokyklas, parduotuves, važiuoja dviračiais, sportuoja.

Kita vertus, vertintojai čia pasigedo daugiau erdves formuojančių želdinių, krūmų grupių, mažesnių ir intymesnių vietų bei didesnio dėmesio biologinei įvairovei.

Sudargo piliakalnių kompleksas (autoriai – UAB „Jurmelsta“, Sudargo seniūnija) iškėlė visai kitą klausimą: kiek apskritai žmogui reikia kištis į vietą, kuri jau savaime yra stipri?

Komisijos atsakymas buvo vieningas – kuo mažiau.

„Žmogaus čia reikia mažai – labai santūriai ir labai pagarbiai“, – sakė G. Čeponytė.

Nemuno slėnis, reljefas, panoramos ir pati piliakalnių struktūra čia svarbesni už bet kokį papildomą dekorą. Todėl komisija ragino neapsigauti noru vietą dar „pagražinti“ – pernelyg ryškūs želdiniai ar mažoji architektūra gali pradėti konkuruoti su tuo, kas ir yra tikroji Sudargo vertė.

Šiemet tarp nominantų buvo ir Naujosios perkėlos terminalas Klaipėdoje („Studio ALTITUDES“, architektai Andrius Laurinaitis ir Gerda Antanaitytė, kraštovaizdžio architektė Eglė Vainoriūtė).

Komisijai tai pasirodė įspūdingas, Klaipėdos ir Smiltynės kraštovaizdžiui daug duodantis objektas.

Finale buvo ir Sedulinos alėjos rekonstrukcija Visagine (architektas Vainius Pilkauskas, UAB „Želdynai“). Tačiau V. Pilkauskas pats dirbo šių metų vertinimo komisijoje, tad buvo sutarta šio projekto į galutinį laureatų rinkimą neįtraukti.

Finalininkams apžiūrėti komisija skyrė dvi dienas – maršrutas per Lietuvą sudarė daugiau kaip tūkstantį kilometrų. Ir nors grafikas buvo įtemptas, kelionė neapsiėjo be netikėtumų.

Pirmosios dienos pabaigoje Kauno rajone komisijos automobilio gedimas gerokai pakoregavo planus – teko kviesti techninę pagalbą, ieškoti pakaitinio transporto ir laukti žinių iš serviso.

„Komisija kilometrus atlaikė. Automobilis – ne“, – per apdovanojimų ceremoniją juokavo projekto vadovė I. Junčienė. – Kadangi tai nutiko Ramučiuose, vėliau pelniusiuose „Bendruomeniškiausios erdvės“ apdovanojimą, panašu, kad ten patikrinome ne tik parko, bet ir pačios komisijos bendruomeniškumą. Egzaminą, regis, išlaikėme – kaip komanda.“