Aleksandra ir Jakubas skaičiuoja, kad po nesėkmingo remonto prarado apie 40 tūkst. zlotų (9,3 tūkst. eurų), o dalį skolų Jakubas moka iki šiol.
Pažadėjo, kad iki Kalėdų jau gyvens bute
Istorija prasidėjo gana įprastai.
Susiję straipsniai
Jakubas paveldėjo maždaug 40 kv. metrų butą Krokuvoje. Būstas buvo prastos būklės, todėl jį reikėjo iš esmės atnaujinti. Darbus pora patikėjo dviem Jakubo draugams – Tomkui ir Adamui. Vyrai buvo laikomi nagingais ir tikino galintys atlikti visus reikalingus darbus.
O ir šeimininko planai buvo nemaži: senos virtuvės vietoje turėjo atsirasti miegamasis, o svetainė buvo jungiama su nauja virtuve ir valgomuoju. Reikėjo keisti elektros instaliaciją ir perdaryti dalį kitų komunikacijų.
Meistrai tikino, kad problemų nekils ir iki Kalėdų butas bus baigtas.
Kalėdos atėjo, tačiau persikraustyti nebuvo kur.
Mėnesiai ėjo, o remontas beveik nejudėjo
Iš pradžių terminai tiesiog slinko. Vėliau prasidėjo problemos dėl pačių darbų. Kai Aleksandra pagaliau pamatė Jakubo susirašinėjimą su vienu iš remontą vykdžiusių draugų, paaiškėjo, kad situacija gerokai blogesnė, nei ji manė.
Vonios plytelės buvo sutrūkusios, grindjuostės sumontuotos kreivai, sienos nebaigtos, o dalis darbų likusi pusiau atlikta.
Tačiau labiausiai šokiravo ne nekokybiškas remontas.
Jakubas draugams jau buvo sumokėjęs beveik visą sutartą sumą ir nuolat duodavo pinigų medžiagoms. Tik pačių medžiagų bute neatsirasdavo.
Pinigai – grynaisiais ir be kvitų
Vėliau Jakubas prisipažino draugei, kad yra įsiskolinęs maždaug 40 tūkst. zlotų (9,3 tūkst. eurų). Pinigai remontą vykdžiusiems draugams buvo perduodami grynaisiais. Nebuvo pasirašytos sutarties, nebuvo kvitų ar kitų aiškių dokumentų, patvirtinančių, kiek pinigų ir už ką buvo perduota.
Pasitikėjimas pažįstamais buvo toks didelis, kad pora iš pradžių nematė reikalo rinkti parašus ar prekių čekius.
Vėliau būtent tai tapo viena didžiausių problemų.
Remontas tęsėsi ilgiau nei dvejus metus
Situacija nepasitaisė ir po metų. Vienas meistras vis rečiau atsakinėjo į žinutes, kitas kaltę vertė kolegai.
Galiausiai nuo remonto pradžios buvo praėję daugiau nei dveji metai, o pora vis dar negalėjo persikelti į savo butą. Tuo metu jie toliau mokėjo nuomą už kitą būstą.
Problema paveikė ir jų tarpusavio santykius – Aleksandra pasakojo, kad Jakubas tapo vis labiau uždaras, pora vis dažniau kalbėdavo tik apie pinigus ir nesibaigiantį remontą.
Padėjo šeima – bet remontą teko pradėti gelbėti iš naujo
Galiausiai Aleksandra kreipėsi į Jakubo tėvus. Jo tėvui pavyko surasti kitą, profesionalią remonto bendrovę. Šį kartą viskas vyko kitaip: buvo pasirašyta sutartis, nustatytas darbų grafikas ir aiškiai apibrėžta atsakomybė.
Po keturių mėnesių pora pagaliau galėjo persikelti į savo būstą. Tačiau skolos liko.
Jakubas vis dar grąžina paskolą ir skolą savo tėvui, o dalies ankstesniems meistrams perduotų pinigų taip ir neatgavo.
Nutrūko ir ilgametė draugystė.
Didžiausia klaida – ne tai, kad meistrai buvo pažįstami
Ši istorija parodo gana paprastą dalyką: pažintis savaime nėra jokia apsauga nuo problemų.
Priešingai – kai darbus atlieka pažįstami ar draugai, žmonės kartais kaip tik atsisako tų saugiklių, kurių pareikalautų iš nepažįstamo meistro.
Advokatas Przemysławas Lechas atkreipė dėmesį, kad net ir neturint pasirašytos sutarties situacija nebūtinai yra beviltiška.
Įrodymais gali tapti elektroninis susirašinėjimas, kuriame aptarti darbai, terminai ir atlygis, nuotraukos iš remonto etapų bei liudytojų parodymai.
Tačiau gerokai saugiau iki remonto pradžios susitarti raštu – nepriklausomai nuo to, ar meistrą radai internete, ar pažįsti jį daugybę metų.
Aleksandros ir Jakubo atveju pasitikėjimas kainavo ne tik pinigus.
Po daugiau nei dvejus metus trukusio remonto jie galiausiai gavo norėtą butą, tačiau prarado nemenką sumą ir žmones, kuriuos iki tol laikė draugais. Todėl dabar pora stengiasi kitus draugus atkalbėti rinktis bet k okias paslaugas „per pažįstamus“.
Parengta pagal „Onet“