Sarah Wilcox nenorėjo leistis į brangų grindų keitimą. Ji ieškojo sprendimo, kuris būtų nebrangus, gana paprastai įgyvendinamas ir kartu duotų ryškų rezultatą. Galiausiai pasirinko betoną užkloti akmens plytelėmis.
Tai buvo pirmas kartas kai ji ėmėsi plytelių klojimo darbų, todėl prieš pradėdama moteris daug ieškojo informacijos internete ir naršė „Pinterest“. Ten ją sudomino Viduržemio jūros namams būdingos netaisyklingų akmens gabalų grindys. Panašų paviršių ji prisiminė ir iš vaikystės namų.
Naudotas plyteles rado už 130 eurų
Susiję straipsniai
S. Wilcox norėjo, kad projektas liktų kuo pigesnis, todėl naujų medžiagų parduotuvėje nepirko. Vietoje to ėmė ieškoti skelbimų, kuriuose žmonės parduoda statybų likučius.
Tokiose platformose dažnai galima rasti žmonių ar rangovų, kurie prisipirko per daug medžiagų arba jų apskritai nepanaudojo ir nori greitai atlaisvinti vietą.
Taip ji iš vieno žmogaus kiemo parsivežė apie 200 travertino plytelių. Už visas sumokėjo 130 eurų.
Tačiau visų jų nė neprireikė. Terasai sunaudojo tik apie 40–60 plytelių, o likusias vėliau pardavė. Tad, kaip juokavo, medžiagos jai praktiškai atsipirko.
Kvadratines plyteles sudaužė
Nupirktos travertino plytelės buvo taisyklingos, maždaug 46 × 46 cm dydžio.
Moteris nenorėjo tvarkingų plytelių eilių. Ji siekė netaisyklingo, akmenimis grįsto paviršiaus įspūdžio, todėl plyteles tiesiog ėmė daužyti plaktuku.
Tikslaus plano ar trafareto ji neturėjo. Kiekvieną plytelę skaldė iš akies, palikdama skirtingo dydžio ir formos gabalus.
Būtent netobulumas ir buvo visas sumanymo grožis.
Dėliojo kaip milžinišką dėlionę
Kai akmens gabalų buvo pakankamai, prasidėjo ilgiausia projekto dalis – jų dėliojimas.
S. Wilcox gabalus ant grindų dėliojo tol, kol šie tarpusavyje susijungė tarsi didžiulė dėlionė. Vienus pasukdavo, kitus perkeldavo, ieškodama, kur konkreti netaisyklinga forma geriausiai tiks.
Kai visas raštas jau atrodė taip, kaip norėjo, tarpus ji užpildė skiediniu. Tam naudojo specialų skiedinio maišelį, panašų į konditerinį maišelį, kuriuo kremas spaudžiamas ant kepinių. Taip dirbti buvo ir greičiau, ir švariau.
Galiausiai plytelės ir siūlės buvo padengtos apsaugine priemone, saugančia lauko grindis nuo purvo ir dėmių.
Visa pertvarka kainavo apie 350 eurų
Visas šis „pasidaryk pats“ projektas kainavo apie 350 eurų.
Prieš imdamasi grindų S. Wilcox dar perdažė pačią pavėsinės konstrukciją šviesia spalva, o vėliau atnaujintą erdvę papildė baldais ir ugniakuru.
Iki tol pavėsinė buvo ryškiausias jų kiemo statinys, tačiau šeima ja naudojosi ne taip dažnai, kaip norėjo. Prastos grindys trukdė erdvę jaukiai įsirengti.
Po pertvarkos situacija pasikeitė. Dabar šeima čia valgo, rengia filmų vakarus ir leidžia vakarus prie ugniakuro.
Pati S. Wilcox sako iš pradžių gerokai abejojusi, ar sugebės susidoroti su tokiu darbu. Tačiau pabaigusi suprato, kad dideli namų projektai dažnai tėra didesnė rankdarbių versija – reikia daugiau fizinio darbo, kantrybės ir pasiruošimo.
Parengta pagal „Apartment Therapy“