Sodininkus šiurpina dar vieni kenkėjai: susivienijo ir dalijasi patirtimi, kaip išgelbėti gėlynus

Socialinių tinklų sodininkų grupėse netrūksta pasakojimų apie išbandytas kovos priemones, tačiau dalis augintojų prisipažįsta nebežinantys, kaip išsaugoti savo gėlynus. Vieni kenkėjus renka kas antrą vakarą, kiti pasitelkia net akumuliatorinius siurblius, tačiau didžiausias pavojus gali slypėti po žeme.

Sodininkų diskusijose vis dažniau minimi juodieji pjovėjai – tamsūs, maždaug 9 mm ilgio straubliukų šeimos vabalai, kurie dieną slepiasi, o sutemus išlenda maitintis.

Jie graužia augalų lapų pakraščius, palikdami netaisyklingas, dažnai pusapvales išgraužas. Ypač dažnai sodininkai skundžiasi apgraužtais rododendrais, rožėmis, kemerais, pūsleniais ir kitais dekoratyviniais augalais.

Viena sodininkė pasakoja, kad vabalus renka kas antrą vakarą, tačiau jų skaičius nemažėja. Labiausiai jos sode nukenčia rododendrai, rožės ir kemerai. Kita moteris skundžiasi, kad kenkėjai neatpažįstamai apgraužė medlievų lapus.

Diskusijose dalijamasi ir pastebėjimais, kuriuos augalus šie vabalai renkasi dažniausiai. Kenkėjai kol kas neliečia katžolių, levandų, smilginių augalų ir hortenzijų, tačiau rožės, rododendrai, karagana ir pūsleniai jau nukentėjo.

Vis dėlto vien tai, kad konkrečiame sode tam tikri augalai liko nepaliesti, dar nereiškia, kad šie kenkėjai jų negraužia. Jungtinės Karalystės Karališkosios sodininkystės draugijos (RHS) duomenimis, juodieji pjovėjai gali maitintis ir hortenzijų bei kitų dekoratyvinių augalų lapais.

Sodininkų diskusijose nemažai dėmesio sulaukia klausimas, ar šiuos kenkėjus įmanoma įveikti be cheminių augalų apsaugos priemonių.

Viena moteris pasakoja daugiau nei dešimtmetį nenaudojusi insekticidų, tačiau šiemet, išvydusi apgraužtus ir silpstančius augalus, pradėjusi abejoti, ar pavyks išsaugoti savo gėlynus.

Ji prisipažįsta, kad kartais jau nebesinori nieko auginti, tačiau naudoti chemines priemones nesiryžta dėl sode gyvenančių naudingųjų vabzdžių, ypač kamanių ir kitų apdulkintojų.

Kita sodininkė taip pat pasakoja daugiau nei dešimtmetį nepurškusi augalų cheminėmis priemonėmis. Ji kasmet naudoja nematodų preparatus nuo kurklių ir grambuolių, tačiau praėjusią vasarą kenkėjai apniko net tujas.

Galiausiai moteris nusprendė išbandyti insekticidą, nors anksčiau tokioms priemonėms nepritarė.

Vienas dažniausiai sodininkų taikomų būdų – vabalų rinkimas rankomis. Kadangi kenkėjai aktyviausi sutemus, žmonės juos renka vakarais, pasišviesdami žibintuvėliais.

Tačiau dalis sodininkų prisipažįsta, kad net ir reguliariai renkant vabalus jų vis atsiranda.

Viena diskusijos dalyvė pasiūlė pasitelkti nedidelį akumuliatorinį siurblį. Taip vabalus nuo augalų galima surinkti greičiau, ypač jei jų daug.

Kita sodininkė išbandė stiprią vandens srovę – ja nuplovė apgraužtų rododendrų lapus. Moteris teigia pastebėjusi, kad augalų būklė pagerėjo.

Vis dėlto vandens srovė gali nuplauti ant augalų esančius vabalus, tačiau nepasiekia dirvoje gyvenančių jų lervų.

Diskusijose taip pat domimasi feromoninėmis gaudyklėmis. Viena sodininkė pasakoja, kad tokios gaudyklės jai padėjo sumažinti kitų sodo kenkėjų skaičių, todėl svarsto, ar panaši priemonė būtų veiksminga ir prieš juoduosius pjovėjus.

Tačiau skirtingiems kenkėjams skirtų gaudyklių veikimo principai gali skirtis, todėl būtina rinktis konkrečiai naikinamai vabzdžių rūšiai pritaikytas priemones.

Užsienio sodininkystės specialistai rekomenduoja neapsiriboti vien kenkėjų rinkimu. Kadangi juodieji pjovėjai neskraido, jų judėjimą galima apriboti fizinėmis kliūtimis.

Kalifornijos universiteto integruotosios kenkėjų kontrolės programos specialistai siūlo aplink medelių ar krūmų kamienus įrengti specialias lipnias apsaugines juostas.

Pirmiausia kamienas apvyniojamas apsaugine medžiaga, pavyzdžiui, specialiu sodininkystės audiniu arba plastikine juosta, o ant jos užtepama vabzdžiams gaudyti skirtų klijų.

Taip sudaroma kliūtis, neleidžianti vabalams užropoti kamienu ir pasiekti lapų.

Svarbu, kad lipni medžiaga nebūtų tepama tiesiai ant žievės, nes gali ją pažeisti. Taip pat reikia pasirūpinti, kad augalo šakos nesiliestų su žeme ar kitais augalais, kuriais kenkėjai galėtų užropoti aplenkdami lipnų barjerą.

Toks būdas labiausiai tinka medeliams ir krūmams, turintiems aiškiai išreikštą kamieną. Tankiems, nuo pat žemės besišakojantiems augalams jį pritaikyti sudėtingiau.

Jungtinėje Karalystėje naudojamas ir kitoks kovos būdas – specialios gaudyklės su nematodais, skirtos suaugusiems juodiesiems pjovėjams naikinti.

Karališkoji sodininkystės draugija (RHS) aiškina, kad tokiose gaudyklėse naudojami Steinernema carpocapsae rūšies nematodai – mikroskopiniai organizmai, kurie gali užkrėsti vabzdžius ir sukelti jų žūtį.

Gaudyklės išdėliojamos ant žemės po kenkėjų pažeistais augalais.

Dieną ieškodami slėptuvės vabalai patenka į gaudyklę, kurioje juos užkrečia nematodai.

Taigi sodininkui nebereikia kiekvieno vabalo gaudyti rankomis. Tačiau svarbu nepainioti šių gaudyklių su dirvai laistyti skirtais nematodų preparatais – tai skirtingos priemonės.

Specialios gaudyklės skirtos suaugusiems vabalams, o dirvai laistyti naudojami preparatai – jų lervoms naikinti.

Lenkai ir ukrainiečiai išbando neįprastas gaudykles Lenkijos ir Ukrainos sodininkystės leidiniuose aprašomi ir paprastesni būdai, padedantys privilioti kenkėjus į konkrečias vietas.

Po pažeistais augalais siūloma patiesti džiuto audinio, faneros lentelių arba drėgno kartono gabalų. Dieną juodieji pjovėjai gali slėptis po tokiomis gaudyklėmis, todėl jas reguliariai tikrinant kenkėjus lengviau.

Taip pat patariama nepalikti storo mulčio sluoksnio prie pat augalų stiebų, nes jis gali tapti papildoma vabalų slėptuve.

Nors suaugę juodieji pjovėjai graužia augalų lapus, kur kas didesnį pavojų gali kelti dirvoje gyvenančios jų lervos.

Jos minta augalų šaknimis, todėl stipriai pažeisti augalai pradeda silpti, vysti ir gali žūti.

Lervos aptinkamos tiek atvirame grunte, tiek vazonuose. Pastaruosiuose jų daroma žala gali būti itin didelė, nes augalo šaknys sutelktos palyginti nedideliame žemės kiekyje.

RHS specialistai aiškina, kad šaknis graužiančios lervos didžiausią žalą gali padaryti rudenį ir žiemą, todėl augalai kartais pradeda nykti net tada, kai ant lapų suaugusių vabalų nebematyti.

Jeigu augalas pradeda vysti, nors dirva pakankamai drėgna, verta patikrinti jo šaknis.

Aptikus balkšvų, C raidės formos lervų, jas reikėtų pašalinti. Jei kenkėjų daug, vazoninį augalą galima persodinti į švarų substratą, prieš tai kruopščiai patikrinus jo šaknis.

Kovai su dirvoje gyvenančiomis juodųjų pjovėjų lervomis sodininkystės specialistai rekomenduoja naudoti biologinius preparatus su entomopatogeniniais nematodais.

Tai mikroskopiniai organizmai, kurie suranda dirvoje gyvenančias vabzdžių lervas, įsiskverbia į jas ir sukelia jų žūtį.

Preparatas sumaišomas su vandeniu ir juo palaistoma kenkėjų pažeistų augalų dirva.

Juodųjų pjovėjų lervoms naikinti gali būti naudojami Heterorhabditis bacteriophora arba Steinernema kraussei rūšių nematodai.

Pirmiesiems reikia šiltesnės dirvos, o antrieji gali veikti ir esant žemesnei temperatūrai.

Vienas tinkamiausių laikotarpių tokioms priemonėms naudoti – ankstyvas ruduo, kol dirva dar pakankamai šilta, o lervos nespėjusios stipriai pažeisti augalų šaknų.

Tačiau esant tinkamai dirvos temperatūrai ir drėgmei nematodus galima naudoti ir vėliau, laikantis konkretaus preparato naudojimo instrukcijos.

Svarbu pasirinkti būtent juodųjų pjovėjų lervoms skirtą priemonę. Tai, kad sodininkas naudoja nematodus nuo kurklių ar grambuolių, dar nereiškia, kad tas pats preparatas bus veiksmingas ir prieš šiuos kenkėjus.

Sodininkų diskusijose ne kartą minėtas insekticidas „Actara“. Kai kurie žmonės pasakoja jį išbandę, kiti svarsto, ar tokiais preparatais reikėtų ne tik purkšti augalus, bet ir laistyti dirvą.

Tačiau „Actara“ veiklioji medžiaga yra tiametoksamas, kurio naudojimas lauko augalams Europos Sąjungoje uždraustas dėl rizikos bitėms ir kitiems apdulkintojams.

Dėl tos pačios priežasties ribojamas ir imidakloprido naudojimas.

Todėl socialiniuose tinkluose minimų preparatų nereikėtų naudoti nepatikrinus, ar jie registruoti ir leidžiami naudoti Lietuvoje, kokiems augalams bei kenkėjams jie skirti.

Kovojant su juodaisiais pjovėjais svarbiausia derinti kelias priemones – neleisti suaugusiems vabalams pasiekti augalų, mažinti jų skaičių gaudyklėmis ir naikinti dirvoje gyvenančias lervas. Deja, vieno visais atvejais veiksmingo metodo nėra.