Švieži pušų spygliai iš tiesų yra rūgštūs. Jų pH gali siekti maždaug 3,2–3,8, todėl nenuostabu, kad ilgainiui atsirado įsitikinimas, jog storas jų sluoksnis rūgština ir dirvą.
Tačiau svarbiausia yra tai, kas vyksta spygliams nukritus ant žemės.
Rūgštumas ilgai neišlieka
Susiję straipsniai
Kai spygliai paruduoja ir ima irti, juose esančius organinius junginius pradeda skaidyti mikroorganizmai ir grybai. Šio proceso metu rūgštys palaipsniui neutralizuojamos, o pats dirvožemis taip pat pasižymi gebėjimu sušvelninti nedidelius rūgštingumo pokyčius.
Todėl maždaug 5–8 cm storio pušų spyglių sluoksnis dirvožemio pH paprastai nepakeičia tiek, kad skirtumą būtų galima aiškiai užfiksuoti.
Net ir šviežius žalius spyglius įmaišius į dirvą, rūgštingumas gali sumažėti tik nežymiai ir trumpam – vėliau mikroorganizmų veikla jį vėl subalansuoja.
Tad vien pušų spygliais parūgštinti dirvą šilauogėms, azalijoms ar kitiems rūgščią žemę mėgstantiems augalams nepavyks. Jei dirvos pH iš tiesų reikia sumažinti, tam naudojamos specialiai tam skirtos priemonės.
Kodėl po pušimis dažnai niekas neauga
Mitas galėjo sustiprėti ir dėl vaizdo, kurį dažnai matome po senomis pušimis: žolė reta arba jos visai nėra, kitų augalų taip pat nedaug.
Tačiau dėl to nebūtinai kalti spygliai.
Tankus pušies vainikas sulaiko nemažai šviesos, o išsiplėtusi šaknų sistema iš dirvos paima daug vandens ir maisto medžiagų. Be to, storas susipynusių spyglių sluoksnis gali fiziškai trukdyti sėkloms pasiekti dirvą ir sudygti.
Taigi plika žemė po pušimis nebūtinai reiškia, kad dirvožemis tapo pernelyg rūgštus.
Vietoj atliekų – nemokamas mulčias Nukritusius pušų spyglius galima panaudoti kaip natūralų mulčią.
Jie suyra palyginti lėtai, todėl vienas sluoksnis gali išsilaikyti visą sezoną. Susipynę spygliai gerai laikosi vietoje, jų taip lengvai neišplauna stiprus lietus, todėl jie gali būti naudingi ir šlaituose.
Dar vienas jų privalumas – spygliai nesusispaudžia į tankią plutą. Tarp jų lieka oro, pro sluoksnį gali prasiskverbti lietaus vanduo.
Toks mulčias taip pat padeda sumažinti drėgmės garavimą ir saugo dirvos paviršių nuo staigių temperatūros svyravimų.
Rudenį ir žiemą purus spyglių sluoksnis gali padėti apsaugoti daugiamečių augalų šaknis bei šaknies kaklelį nuo pasikartojančio įšalo ir atšilimo.
Kiek jų berti
Surinktus sausus, parudavusius spyglius galima paskleisti gėlynuose, darže ar aplink jau prigijusius krūmus.
Rekomenduoja maždaug 5–8 cm sluoksnį. Prie medžių ir krūmų kamienų reikėtų palikti kelių centimetrų tarpą, kad drėgmė nesikauptų tiesiai prie žievės.
Žiemai spyglius taip pat galima pasilikti jautresniems daugiamečiams augalams pridengti, tačiau labai anksti jų storai berti nereikėtų. Šiltas, purus sluoksnis rudenį gali tapti patrauklia vieta pelėms ir kitiems smulkiems graužikams.
Pušų spyglius galima dėti ir į kompostą, tačiau verta žinoti, kad dėl vaškinio paviršiaus jie suyra lėčiau nei daugelis kitų sodo atliekų. Susmulkinti spygliai kompostuojasi greičiau.
Taigi rudenį sugrėbtų pušų spyglių nebūtina iš karto krauti į maišus ir išvežti. Tai, kas ilgą laiką buvo laikoma galimu pavojumi dirvožemiui, gali tapti nemokama ir praktiška medžiaga sodo lysvėms bei augalams apsaugoti.