Abejojimas klimato kaita – profesionalus ir pelningas verslas

Skardžiu balsu kalbantis 86 metų Fredas Singeris dėsto taip, lyg aiškintų akivaizdžią tiesą puskvailiam vaikui: „Gamta, o ne žmogaus veikla, reguliuoja klimatą“, - amerikiečių fizikas aiškino Bundestago nariams iš Laisvosios demokratinės partijos (FDP), rugsėjį susirinkusiems į diskusiją apie klimato kaitą.

F.Singerio paskaitos klausėsi ir Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos parlamentinės grupės atstovė aplinkosaugos politikai Marie Luise Dött. Ji komentavo, kad paskaita buvo „nepaprastai informatyvi“. Vėliau ji šiek tiek sušvelnino savo pareiškimą, sakydama, kad jos žodžiai buvo cituojami be konteksto ir kad ji remia ambicingą kanclerės A.Merkel klimato saugojimo politiką.

Kaip tik kanclerę F.Singeris ir norėjo įtikinti: „Mūsų problema – ne klimatas. Mūsų problema – politikai, norintys išgelbėti klimatą. Jie yra tikroji problema. Aš viliuosi, kad A.Merkel, kuri nėra kvaila, išvys šviesą.“

F.Singeris yra savotiškas keliaujantis pirklys, abejojantis klimato kaita. Šiemet vasarą jis sakė kalbas politikams Romoje, Paryžiuje ir Haifoje (Izraelis). Jis yra vienas įtakingiausių klimato kaitos neigėjų visame pasaulyje. Jo pasiklausius atrodo, kad klimatologai išties yra tik mokslininkais apsimetantys melagiai, savo galvose rezgantys vienintelį planą – įvesti socializmą. F.Singeris nori apsaugoti pasaulį nuo šio siaubo. Kai kurių žmonių akyse jo žodžiams svorio prideda faktas, kad po Antrojo pasaulinio karo jis buvo puikus atmosferinių reiškinių fizikas.

F.Singeris gimė Vienoje, o 1940-aisiais pabėgo į JAV, kur greitai tapo vienu iš elitinės mokslininkų grupės narių, kovojančių Šaltojo karo moksliniame fronte. F.Singerio kova nesibaigė ir žlugus Sovietų Sąjungai – dabar savo priešais jis kartais laiko gamtosaugininkus ir visada - bet kokią reguliavimą.

F.Singeris visada yra kritiškas – ar kalbėtume apie skylę ozono sluoksnyje, rūgščiuosius lietus, ar klimato kaitą – ir jis visada viską išmano geriau nei atitinkamų sričių specialistai. Tačiau jis jau seniai neapsiriboja tik tomis sritimis, kuriose turi išsilavinimą. Pavyzdžiui, jo liudijimas JAV Kongrese padėjo tabako pramonės lobistams laimėti mūšį su sveikatos politikos ekspertais.

Virdžinijos valstijoje veikiantis G.C.Marshallo institutas naudojasi labai panašia strategija kaip ir F.Singeris. Pirminė 1984-aisiais įkurto instituto misija buvo remti JAV prezidento Ronaldo Reagano Strateginę gynybos iniciatyvą (SDI), dar vadinamą „Žvaigždžių karais“. Pakilus geležinei uždangai įkūrėjai skubiai transformavo institutą į aplinkosaugos problemų neigimo fortą.

„Skeptikai galvojo, kad jei atsisakysi ekonominės laisvės, prarasi ir politinę laisvę. Tokia buvo vyraujanti ideologinė srovė“, - sako Kalifornijos universiteto mokslo istorikė Naomi Oreskes, studijuojanti F.Singerio veikimo metodus. Mokslininkams atskleidžiant vis daugiau ir daugiau gamtosaugos problemų, skeptikai „ėmė į mokslą žiūrėti kaip į priešą“.

N.Oreskes skeptikais vadina vos saujelę mokslininkų ir lobistų, kurie sugebėjo įtikinti daugybę paprastų žmonių – ir netgi kai kuriuos JAV prezidentus – kad mokslo bendruomenė giliai susiskaldžiusi klimato kaitos priežasčių klausimu. Buvęs prezidentas George'as W.Bushas G.C.Marshallo instituto fizikus pavadino „mano mokslininkais“.

Kad ir koks klausimas būtų nagrinėjamas, F.Singeris ir jo armija naudoja tą patį argumentą – kad mokslo bendruomenė vis dar nesutaria ir kad mokslininkai neturi pakankamai duomenų. Jie, pavyzdžiui, tvirtina, kad pasyviai rūkantiems žmonėms vėžį sukelti gali genetiniai veiksniai, ozono sluoksnį ardo ugnikalniai, o klimatą keičia saulė.

Kartais atrodo, kad F.Singeris bando apsimesti vienu iš tų žmonių, su kuriais kovoja. Velvetinės kelnės, ilgi žili gaurai ir ant kaklo kabanti žuvies fosilija jį daro panašų į draugišką senstelėjusį gamtosaugininką. Tačiau jo piešiamas gamtos paveikslas visai neatrodo draugiškas. „Gamtos reikia bijoti, ji labai žiauri ir pavojinga“, - sako mokslininkas.

Konferencijose F.Singeris mėgsta prisistatyti kaip Nevyriausybinės tarptautinės klimato kaitos tarybos (NIPCC) atstovas. Kad ir kaip įspūdingai skambėtų pavadinimas, NIPCC tėra tik grupelė mokslininkų, kuriuos apie save subūrė F.Singeris. Jai priklausantis Vokietijos meteorologas Gerdas Weberis pastaruosius 25 metus su pertrūkiais dirbo Vokietijos anglies asociacijai.

Anot JAV atlikto tyrimo, 97 proc. visų pasaulio klimatologų mano, kad žmonių į atmosferą išmetamos dujos šildo Žemės klimatą. Nepaisant tokio vieningo ekspertų sutarimo, trečdalis vokiečių ir 40 proc. amerikiečių abejoja, kad klimatas šiltėja. Dar daugiau žmonių yra įsitikinę, kad klimatologai šiuo klausimu yra susiskirstę į dvi priešiškas stovyklas. O tai netiesa.

Kaip tokiems žmonėms, kaip F.Singeris, pavyko taip efektyviai paveikti viešąją nuomonę?

Daug mokslininkų nepakankamai suprantamai aiškina savo tyrimų rezultatus. Be to, kai kurie klimatologai atsisakė leisti kritikams susipažinti su jų surinktais duomenimis. Kiti užmerkia akis į nedidelius metodologinius neatitikimus arba kuria perdėtus apokaliptinius ateities scenarijus, kuriuos ne visada patvirtina moksliniai duomenys.

Pavyzdžiui, aplaidus darbas paskatino Tarpvyriausybinę klimato kaitos tarybą (IPCC) paskelbti prognozę, kad iki 2035-ųjų ištirps visi Himalajų sniegynai. Tai buvo groteskiška klaida, įstūmusi IPCC į pasitikėjimo krizę.

F.Singeris ir jo kolegos naudojasi tokiomis klaidomis ir pasitelkia savo patirtį ginant tabako pramonę. Ne vieną dešimtmetį didžiosios tabako bendrovės sugebėjo išlaikyti ir puoselėti abejonę teiginiu, kad rūkymas žudo. Vidiniam naudojimui skirtame tabako gamintojo „Brown & Williamson“ dokumente rašoma: „Abejonė yra mūsų darbo vaisius, nes tai geriausia priemonė kovoti su „faktais“, egzistuojančiais plačiosios visuomenės galvose“.

1993-aisiais tabako bendrovių vadovai išplatino leidinį „Blogas mokslas – priemonių knyga“. Šiame žinyne ryšių su visuomene specialistai aiškina, kaip diskredituoti neparankius mokslinius rezultatus, juos pavadinant „šlamštu“. Žinyne, pavyzdžiui, patariama atkreipti dėmesį, kad „pernelyg dažnai mokslu manipuliuojama, siekiant politinių tikslų“. Pasak dokumento, „pasiūlymai, kuriais siekiame pagerinti oro kokybę uždarose patalpose, išskiriant tabako dūmus, tik leidžia blogam mokslui tapti prastu pasiteisinimu, priimant naujus įstatymus ir ribojant individų laisves“.

1993-aisiais JAV Aplinkos apsaugos agentūra (EPA) paskelbė anuomet pačią išsamiausią tabako poveikio sveikatai tyrimą, kuriame tvirtinta, kad dėl pasyvaus rūkymo kasmet šalyje miršta apie 3 tūkst. žmonių. F.Singeris netruko šį tyrimą apšaukti prastu mokslu. Jis perspėjo, kad EPA mokslininkai slapta vykdo komunistų programą: „Jei mes neapribosime valstybės vaidmens reguliuojant pavojus, tada iš esmės nebus galo tam, kiek valdžia ims kontroliuoti mūsų gyvenimus.“

Reaguodama į EPA tyrimą tabako bendrovė „Philip Morris“ įkūrė Gero mokslo skatinimo koaliciją (TASSC). Šios tikslas buvo kurstyti abejones dėl pasyvaus rūkymo pavojų ir klimato kaitos, o jos taikiniu tapo žurnalistai – tačiau tik regioninės spaudos. Tarp jos tikslų buvo įrašyta: „Vengti ciniškų žurnalistų iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių.“

Tarp TASSC patarėjų buvo F.Singeris, G.C.Marshallo instituto įkūrėjas Fredas Seitzas ir Patrickas Michaelsas, kuris yra vienas didžiausių klimato kaitos skeptikų.

Prezidento R.Reagano administracija taip pat pasamdė F.Singerį, kad padėtų susidoroti su rūgščiojo lietaus problema. F.Singeris primygtinai teigė, kad per anksti ką nors daryti ir kad dar net neįrodyta, jog šį reiškinį sukelia sieros junginių išmetimas į atmosferą. Jis taip pat teigė, kad rūgštieji lietūs netgi naudingi kai kuriems augalams.

Po rūgščiojo lietaus F.Singerio dėmesį patraukė „ozono panika“. Jis vėl pritaikė tą pačią argumentavimo schemą ir tvirtino, kad nors ozono koncentracija stratosferoje išties mažėja, to poveikis lieka labiau vietinis. Maža to, pridūrė jis, dar neaišku, ar tikrai dėl ozono mažėjimo kalti freonai.

Greitai laiko išbandytas dezinformacijos strategijas prisitaikė ir tarptautinės naftos bendrovės. Vėlgi buvo kuriamos lobistų grupės, turėjusios atrodyti kuo moksliškiau. Pirmiausia atsirado Pasaulinė klimato koalicija, o vėliau „ExxonMobil“ įkūrė Pasaulinę klimato mokslinę komandą. Jam priklausė lobistas Myronas Ebellas bei vienas tabako lobistų grupės TASCC veteranas. 1998-aisiais Pasaulinės klimato mokslinės komandos memorandume buvo rašoma: „Pergalė bus pasiekta, kai eiliniai piliečiai pripažins, kad klimatologija kelia abejonių“.

Investicija pasiteisino su kaupu. 2001-aisiais George'o W.Busho administracija išsižadėjo ankstesnių įsipareigojimų dėl klimato kaitos. Vėliau JAV delegacijos Kioto deryboms vadovas susitiko su naftininkų lobistais iš Pasaulio klimato koalicijos, kad padėkotų už jų suteiktas žinias. Pasak jo, prezidentas G.W.Bushas „atmetė Kioto susitarimą iš dalies dėl jūsų indėlio“.

F.Singerio kovos bendražygis Patrickas Michaelsas pradėjo itin nuožmią kampaniją prieš klimatologų falangą. Viena iš jo knygų vadinasi „Šėtoniškosios dujos: išsklaidant visuotinio atšilimo miglą“.

P.Michaelsas ir M.Ebellas yra Vėsesnių galvų koalicijos nariai. Kitaip nei F.Singeris ar F.Seitzas, jie nėra Šaltojo karo laikų kovotojai su komunizmu. Jie – komunikacijos meistrai. Istorikas M.Ebellas kalba, kad žmonėms gyvenimas šaltaisiais Žemės laikotarpiais buvo ne toks patogus kaip šiltaisiais. Be to, pasak jo, yra daug ženklų, kad šiuo metu prasideda šaltasis periodas.

Tokių žmonių kaip M.Ebellas negalima laikyti paprasčiausiais pamišėliais. Jis aštuonis kartus buvo pakviestas liudyti Kongrese ir nesikuklindamas giriasi savo kontaktais Baltuosiuose rūmuose, sakydamas: „Mes žinome, kam skambinti“.

Su didesniu pasipriešinimu M.Ebellas susiduria Europoje. Patirtis rodo, sako jis, kad Europą valdo elitas, kuris – kitaip nei eiliniai žmonės – klimato kaita tiki.

Tačiau Fredas Singeris deda visas pastangas, kad tai pasikeistų. Jis suvienijo jėgas su Europos klimato ir energijos institutu (EIKE). Įspūdingas vardas tėra užrašas ant pašto dėžutės rytų Vokietijos mieste Jėnoje. Organizacijai vadovauja Holgeris Thussas, vietinis politikas, priklausantis konservatyviajai Krikščionių demokratų sąjungai.

Tvirtą reputaciją turinčio Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto direktorius Hansas Joachimas Schellnhuberis, patariantis kanclerei A.Merkel klimato klausimais, sako neprieštaraujantis idėjai dalintis mintimis su EIKE – jei tik jo atstovai laikytųsi mokslinės praktikos taisyklių. Jis atsisako susitikti su EIKE atstovais politinėje diskusijoje – nes būtent toks ir yra šios grupės tikslas: sukurti įspūdį, kad ginčijasi lygiaverčiai ekspertai.

Pasak H.J.Schellnhuberio, mokslas šiuo metu tapo toks sudėtingas, kad didelė gyventojų dalis nebesugeba jo sekti. O klimato skeptikai naudojasi „paprastų tiesų troškimu“, sako H.J.Schullnhuberis.

Būtent tai ir yra jų sėkmės priežastis, mano jis, ir, deja, jokios viešos diskusijos to nepakeis. „Įsivaizduokite, kad A.Einsteinas turėtų apginti savo reliatyvumo teoriją televizijos pokalbių laidoje, - sako jis. - Jis neturėtų nė menkiausių šansų.“