Drauge su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vadovu Alvydu Glinskiu ir vyriausiuoju inspektoriumi Arvydu Grybausku „ŪP“ apsilankė Kauno urėdijos miškuose ir domėjosi, kaip miškininkai ir medžiotojai rūpinasi žvėrimis.
Automobiliu ligi pat šėryklos
Pirmiausia dėmesį patraukė kaimo keliai, abipus kurių driekėsi sustumti kauburiai sniego. Tais vietinės reikšmės keliukais laisvai važinėja net lengvieji automobiliai. Vienu tokiu keliu pasiekėme Raudondvario girininkijos Lomankos mišką, prižiūrimą eigulio Romo Naruševičiaus. Keista, miške taip pat nuvalyti keliai. Važiuok, kur tik nori. Tiksliau, kur leidžiama. Pasak eigulio, urėdo Juozo Jermalavičiaus nurodymu nuvalyti visi keliai, vedantys prie šėryklų, kad būtų galima atvežti pašarų miško gyventojams. Sudarytos didesnės galimybės ir žvėreliams judėti. Miškuose ir pamiškių pievose sniego valytuvais išraižyti takai.
Sustojome prie pirmos šėryklos. Čia nėra jokių ėdžių ar lovių. Kukurūzų silosas, kviečių grūdai, šakniavaisiai ir net krūvelė raudonšonių obuolių supilta tiesiog ant žemės. Aplinkui tas vaišes sniegas į ledą sutryptas.
„Žiūrėkite, čia ne tik stirnaičių, bet ir kitų kanopinių žvėrelių pėdsakai. Nuolatiniai šėryklų lankytojai – ir šernai. Jiems taip pat sunku susirasti maisto, kai tiek daug sniego. Kam jiems vargti, knaisioti sušalusią žemę, kai šėrykloje yra sultingųjų pašarų, jų delikateso – kukurūzų. Paėda šėrykloje ir toli nuo jos neina – įlenda į eglynėlį ir guli“, – apie savo miško žvėrelių globą pasakojo eigulys R. Naruševičius.
Tądien eigulys parodė keletą šėryklų. Artėjant prie vienos didžiausių iš tolo buvo matyti puotaujančios stirnaitės. Tačiau išgirdusios automobilio burzgesį akimirksniu dingo iš akiračio. „Toli niekur nenubėgo, tik pasitraukė į tankmę, o kai nuvažiuosime, jos vėl sugrįš“, – sako žvėrelių globėjas R. Naruševičius.
Labiausiai pažeidžiamos stirnaitės
Pasak aplinkosaugos pareigūno A. Glinskio, dabar didžiausia grėsmė iškilusi stirnoms. Šiems žvėreliams nepakanka žmonių siūlomo pašaro. Joms būtinai reikia ir želmenų. Todėl jos kramto plonas minkštųjų lapuočių šakeles. Stirnaitės mažos, joms sunku pasiekti medžių vainikus. Tad girininkai šių žvėrelių susitelkimo vietose „nuleidžia“ drebulių ar blindžių.
Ieškodamos želmenų stirnaitės išeina į palaukę. Grakščiomis kojelėmis jos bando atkapstyti sniegą. Tokių žvėrelių pastangų pėdsakų teko matyti ir šio reido metu. Bet kapstydamos pluta pasidengusį sniegą stirnaitės susižeidžia kojas, nusilpsta. Tada jas nesunkiai sugauna vilkai, valkataujantys šunys ir kiti plėšrūnai.
Bet didžiausias pavojus stirnaitėms gresia, kai jos nusilpusios negali pasiruošti guolio, gulasi ne ant žemės, o ant sniego. Dėl to jos gali susirgti plaučių uždegimu ir nugaišti.
Stambesniems kanopiniams: elniams, danieliams, briedžiams, lengviau ištverti žiemą. Tačiau ir šie gyvūnai mielai vaikšto į šėryklas, kuriose, be kitų pašarų, randa ir šieno. Beje, stirnaitės šieno neėda.
Vieniems rūpi, kiti užmiršo
Visuomenės informavimo priemonės dažnai rašo, pasakoja ir rodo apie žaliųjų, jaunųjų miško bičiulių, mokyklų gamtos mylėtojų būrelių ir pavienių asmenų miško gyvūnijos globos akcijas. Tačiau tokie vienkartiniai renginiai menkai padeda žvėreliams išgyventi sunkią žiemą.
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus, pradėjus papildomai šerti žvėrelius, būtina juos aprūpinti pašarais kasdien iki pat žiemos pabaigos.
Aplinkosaugininkų pastebėjimu, kai kurie piliečiai atveža žvėreliams pašarų ir išpila bet kurioje miško ar pamiškės vietoje. Pasak A. Glinskio, toks šėrimas tolygus atliekų išpylimui miške. Žvėrys įpratę eiti prie šėryklų. Kitur išpilto pašaro jie neras. Todėl žmonės, norintys padėti žvėreliams, turėtų kreiptis į girininkijas arba į medžioklės plotų naudotojus – medžiotojų klubus. Tik girininkai ir medžiotojai žino, kur pagal medžioklėtvarkos projektus nurodytos žvėrių papildomo šėrimo aikštelės.
Bet, kaip teigė eigulys R. Naruševičius, iki sausio vidurio dar niekas nieko žvėreliams neatvežė, nebuvo surengta nė viena akcija, nors Kauno rajone apstu vadinamųjų gamtos mylėtojų. Tad visi laukinės gyvūnijos išsaugojimo rūpesčiai gula ant miškininkų ir medžiotojų pečių. Medžiotojų klubai ir būreliai iš žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų perka šakniavaisius, daržoves, pabiras, grūdus ir visą žiemą šeria medžiojamuosius žvėris.
Mūsų palydovas eigulys R. Naruševičius vadovauja medžiotojų klubui „Vijuona“. Savo medžioklės plotuose (1 tūkst. ha) medžiotojai įrengę net 30 žvėrių šėrimo aikštelių. Eigulys geru žodžiu minėjo ŽŪB „Bernatoniai“, ūkininkus Juozą Staliūną, Algį ir Joną Simučius, kasmet atseikėjančius pašarų ir miško gyventojams.
Tačiau didžiausią dalį pašarų parūpina medžiotojai. Kauno urėdijos teritorijoje yra 13 medžiotojų klubų. Jų pateiktais duomenimis, į miško šėryklas kasmet išvežama apie 110 t įvairių grūdų ir atliekų, apie 7 t kukurūzų, apie 245 t sultingųjų pašarų, 250 kg saulė-grąžų, apie 8 t šieno.
Kauno urėdijos profesionalios medžioklės plotuose žvėrims šerti kasmet skiriama apie 30 t kviečių, 20 t kukurūzų, 10 t avižų, 150 t runkelių, bulvių, 250 kg laižomosios druskos ir apie 5 t šieno.
Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas A. Glinskis teigė, kad visi 118 regione esančių medžiotojų klubų šiemet rūpestingai globoja medžiojamuosius gyvūnus. Jo įsitikinimu, su medžiotojais Kauno regione problemų nėra. Iki šiol miškuose dar nepastebėta kritusių nuo bado gyvūnų.
Vieni globoja, kiti brakonieriauja
Susidarius nepalankioms sąlygoms laukinei gyvūnijai aplinkos ministras uždraudė medžiokles su varovais 2010-2011 metų medžioklės sezono metu. O kai kurie klubai iš viso atsisakė medžioklių šiuo sunkiu laikotarpiu. Dabar žvėreliams būtina ramybė. Stengiamasi be reikalo nevažinėti miškais, nebaidyti žvėrių. Draudžiama važinėti pamiškėmis, netoli žvėrių šėrimo aikštelių.
Ramybės miškuose palaikymas labai naudingas žvėreliams. Tačiau Kauno RAAD pareigūnas A. Glinskis mano, kad toks miškų lankymo režimas sudaro galimybes ir brakonieriauti. Rytais išvežiojus pašarus, miškai lieka be priežiūros, juose medžiotojai nesilanko. Tačiau tai vienur, tai kitur miškuose kartais ima ir nuaidi šūviai. Prieš keletą dienų ir inspekcijos viršininkui A. Glinskiui telefonu buvo pranešta, kad kažkas šaudo Kulautuvos miške, nors tą dieną niekas nemedžiojo.
Eiguliui R. Naruševičiui vietos gyventojai pranešė apie miške paspęstas kilpas. Laimė, į jas dar nebuvo pakliuvę žvėreliai.
A.Glinskio nuomone, reikia ne tik papildomai šerti medžiojamuosius žvėris, bet ir saugoti juos nuo brakonierių. Todėl aplinkosaugos pareigūnas siūlo medžiotojams sudaryti grafikus ir budėti savo medžioklės plotuose.