Dabar galima papasakoti šią istoriją iki galo. Naujoje studijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science“, pateikiama tiksli 2,5 tūkst. metų Europos klimato istorija. Iš šios studijos aišku, kad 218 m. pr. Kr. vasara buvo labai šilta. Todėl istorija apie Hanibalo kelionę per Alpes tikrai gali būti tiesa.
Galima patikrinti bei pagrįsti ir kitus istorinius įvykius: kodėl kilo badmečiai, tautų kraustymasis, epidemijos ir karai? Istorikai mano, kad dažnai istorinius pokyčius lėmė orai ir klimatas.
Iš beveik 9 tūkst. medienos gabalų, paimtų iš senų namų ir medžių, mokslininkų grupė, vadovaujama Ulfo Büntgeno iš Šveicarijos Aplinkos tyrimų instituto ir Jano Espero iš Vokietijos Mainco universiteto, sudarė unikalų istorijos archyvą, kuriuo remdamiesi darė išvadas apie atitinkamais laikotarpiais vyravusį klimatą. Medienos rievės teikia informacijos apie praėjusių laikų orus. Kiekvienais metais užaugančio vis naujo žiedo medžio kamiene plotis rodo, kokia temperatūra ir koks kritulių kiekis buvo toje vietoje, kur tas medis išaugo.
Mokslininkų studija leidžia padaryti išvadą, kad istorinės epochos sutampa su klimato ciklais. Romos ir Vokietijos imperijų klestėjimo laikotarpiai sutampa su šiltų orų vyravimo laikotarpiais. Blogi laikai, tokie, kuriais vyko tautų kraustymasis, maras ar Trisdešimtmetis karas, sutampa su atšiauraus klimato laikotarpiais.
Vidurio Europa Romos laikais ir vėlyvaisiais viduramžiais išgyveno panašų klimato atšilimą, kaip šiais laikais. Bet 2003 metų vasara yra išskirtinė – bent jau Alpių regione tai buvo šilčiausia vasara per visus pastaruosius 2,5 tūkst. metų. Kritulių kiekis vidurio Europoje senovėje ir viduramžiais buvo gerokai didesnis, nei šiais laikais, todėl tuomet pasitaikydavo daugiau stichinių nelaimių.
Tai buvo šaltojo periodo pabaiga. I tūkst. pr. Kr. vid. Europą kaustė šaltis. Vidutinė metinė temperatūra buvo maždaug dviem laipsniais žemesnė nei šiandien. Tai buvo karų, sunaikinusių ištisas kultūras, kaip Babiloną ir Mikėnus, epocha. Tuo metu išpopuliarėjo sakmės apie herojus, žmonės ieškojo nusiraminimo religijose.
Kai 300 m. pr. Kr. palaipsniui atšilo, o lietaus iškrisdavo pakankamai daug, Romos imperija suklestėjo. Klimatas leido romėnams padaryti pasiekimus, kurie pripažįstami ir istorikų: padidinti derlingumą, išplėtoti kalnakasybos zonas. Kai tik pasidarė įmanoma ir žiemą pereiti Alpes, šiaurės Europa tapo lengviau pasiekiama. Net ir Anglijoje suklestėjo vynuogynai.
U.Büntgeno ir J.Espero vadovaujami mokslininkai vien tik iš šio laikotarpio išanalizavo beveik 550 orus liudijančių medienos pavyzdžių. Pagal metinių rievių ąžuolo medienoje plotį ekspertai nustatinėjo kritulių kiekį pavasarį ir vasaros pradžioje, o pagal rieves maumedyje ir pušyje – vasarą vyravusią temperatūrą. Apie kitų sezonų orus mokslininkai spėlioti negalėjo, nes medžiai auga tik pavasarį ir vasarą.
Kiekvienas žiedas medienoje gali būti vienareikšmiškai priskirtas tam tikriems metams. Mokslininkai disponuoja medienos su rievėmis pavyzdžių kolekcija iš praėjusių tūkstantmečių. U.Büntgenas su kolegomis šitai pavyzdžių kolekcijai perdavė ir savo sukauptus medienos gabalus.
Medienos pavyzdžių, liudijančių kritulių kiekio istoriją, mokslininkai rinko daugelyje Vokietijos ir rytų Prancūzijos sričių, daugiausia upių senvagėse ir archeologinių kasinėjimų vietose. Temperatūrą liudijančiame archyve buvo atsižvelgiama tik į medžius, augusius miškų pakraščiuose kalnuose, nes jų vienintelių augimą lemia temperatūra. O visų kitų medžių augimą paveikia, pirmiausia, kritulių kiekis.
U.Büntgeno ir J.Espero vadovaujami tyrinėtojai, nustatinėdami praėjusių tūkstantmečių orų temperatūras, galėjo remtis tik Alpėse augusiais medžiais. Tačiau jų duomenys galioja ir platesnei teritorijai, apimančiai vidurio Europą, Italiją, Prancūziją ir Balkanus – tą liudija ir temperatūros palyginimai iš XX a. duomenų.
IV a. po Kr. duomenys liudija stiprų klimato pablogėjimą. Vidurio ir pietų Europoje tapo šalta ir sausa. Istorikai kalba apie tuo metu vykusį didįjį tautų kraustymąsi. Jie žino, kad germanų, gotų ir kitų tautų migraciją visų pirma lėmė hunų invazijos. Vis dėlto akivaizdu, kad migracijai, taip pat ir pačių hunų, įtakos turėjo klimato sąlygotas nederlius, badas ir ligos.
Temperatūra krito toliau, mažėjo ir kritulių kiekis. Didėjantis sausringumas skatino dirvos eroziją, iš laukų buvo gaunamas vis mažesnis ir mažesnis derlius. 375 m. germanų gentys įsiveržė į pietus, romėnų gyvenamas teritorijas. 410 m. vestgotai užkariavo Romą. Romos imperijai atėjo pabaiga. Prasidėjo „tamsybių epocha“ – kaip bus parodyta vėliau, ši sąvoka yra labai tiksli.
Ankstesnių kultūrų sukauptos žinios ir pasiekimai nugrimzdo į užmarštį. Įsivyravo nežinojimas, baimė ir prietarai. Nors V a. lyti pradėjo daugiau, liko taip pat šalta, tad palankiausia buvo tik susidaryti ledynams.
Didžiausią krizę Europa išgyveno 536–546 m., kai vidutinė vasaros temperatūra nukrito iki rekordinio lygio. „Mūsų duomenys rodo, kad šitą laikotarpį gaubė dešimtmetį trukusi didžiulė depresija“, – sakė U.Büntgenas. Šalti vėjai ir tamsa pražudė derlių. Neseniai geologai nustatė, kad viso to priežastis galėjo būti Australijoje nukritęs meteoritas.
Visa tai tęsėsi ir VII a. Kaip praneša istorikas Wolfgangas Behringeris iš Saro krašto universiteto Sarbriukene, Vokietijoje, gyventojų skaičius Europoje sumažėjo „iki vėliau niekada nebepasiekto lygio“. Vidurio Europoje archeologai rado daugybę apleistų gyvenviečių. Žiedadulkių analizė rodo, kad gerokai sumažėjo žemės ūkio paskirties žemės, išsiplėtė miškai.
Naujieji duomenys rodo, kad tai buvo šaltas laikotarpis. Pasekmės buvo siaubingos: 784 m. badmečiu išmirė apie trečdalis Europos gyventojų. „Tai buvo išties šalta vasara“, – konstatavo U.Büntgenas, įvertinęs naujuosius duomenis apie klimatą. „Pablogėjus klimatui, Europoje ne tik sumažėjo derlius, bet ir galvijų prieaugis“, – sakė istorikas W.Behringeris. Prastas derlius lėmė badmetį. XIX a. prie šalčio dar prisidėjo ir drėgmė. Ilgalaikiai lietūs paruošė dirvą epidemijoms. Plito raupsai.
Įsisiautėjo vilkai. Juos į Vidurio Europą atvijo badas, nes šių gyvūnų gimtinėje Rusijoje klimatas taip pat drastiškai pablogėjo. Alkani žvėrys slankiojo aplink kaimus. „Su siautėjančiais žvėrimis buvo kovojama iš visų jėgų – spąstais, nuodais ir medžiokle“, – sakė W.Behringeris. Karolis Didysis įsakė visose apskrityse įsteigti vilkų medžiotojų būrelius. Bet vilkai ir toliau puldinėjo. 843 m. vilkas įsiveržė į Senono miestelio, esančio dabartinės Prancūzijos teritorijoje, bažnyčią, kurioje vyko sekmadieninės mišios. Klimatologas U.Büntgenas nustato tiktai tų metų temperatūrą: „843 m. buvo šaltesni už visus ankstesnius ir vėlesnius.“
X a. vid. klimatas pradėjo keistis į gerąją pusę, sumušdamas visus viduramžiškus šilumos rekordus. Naujieji duomenys rodo, kad Europoje tokias aukštumas temperatūra vėl pasiekė tik XX a. Kai kuriose vietose Alpėse medžiai augo ir aukščiau, nei dabar, o vynas buvo spaudžiamas dar šiauriau, nei XXI a. išvakarėse. Prasidėjo atradimų amžius – vikingai per Grenlandiją pasiekė Ameriką.
Žemės ūkio sektorius atsigavo, badmečiai tapo retesni. Per 150 metų Europos gyventojų skaičius išaugo trečdaliu. Štaufenų dinastijos valdoma Vokietijos imperija taip pat klestėjo. Frydricho II, gyvenančio Sicilijoje, dvare buvo apstu filosofų, mokslininkų ir menininkų. Buvo laisviau mąstoma ir kalbama. Atvykdavo net ir arabų mokslininkų – jie turėjo išsaugoję ir toliau išplėtoję Antikos laikais sukauptas žinias. Pasikeitė net ir architektūra: pro didelius langus į gotikinių katedrų vidų patekdavo saulės spinduliai.
Vis dėlto kai kurios istorinės žinios prieštarauja naujiesiems duomenims apie klimato pokyčius. Viename pranešime teigiama, kad 1022 m. vienas Niurnbergo miestelėnas skundžiasi, jog žmonės „gatvėse alpsta ir dūsta dėl didelės kaitros“. Istorikai žino apie polinkį hiperbolizuoti to meto pasakojimuose.
Klimato tyrinėtojas U.Büntgenas sako: „1022 m. vasara nebuvo labai šilta.“ Gali būti, tais metais atplūdusi karščio banga buvo tokia trumpa, jog nespėjo paveikti analizuojamų medžių rievių augimo, arba istorija apie didžiulę tais metais ištikusią kaitrą tėra legenda.
Kitus istorinius įvykius naujoji studija kaip tik pagrindžia. Pavyzdžiui, 1135 m. iškrito kaip reta mažai lietaus. Tai patvirtina istorikų pranešimus, kad tais metais Dunojus beveik visiškai išdžiūvo. Rėgensburgo miestiečiai pasinaudojo vandens lygio sumažėjimu ir pastatė garsųjį akmeninį tiltą, kuris dar ir šiandien žavi ir traukia turistus.
Kurį laiką palepinęs švelnus klimatas vėl sužiaurėjo.1302 m. rugsėjo 9 d. sušalo Elzaso vynuogynai. 1303 m. pavasarį valstiečiai suprato, kad dėl atšiaurios žiemos sušalo visi pasėliai, bet tada jie dar nenutuokė, kokie sunkūs laukai jų laukia.
Naujieji duomenys apie klimatą yra tik nuobodus milžiniškos Europą ištikusios katastrofos atspindys. Jie rodo viso labo, kad XIV a. buvo daug šaltų vasarų. 1314 m. praūžė smarkios liūtys ir buvo sunki žiema.
Už šių skaičių slypi siaubingi įvykiai. Jie prasidėjo tuomet, kai dėl oro sąlygų buvo prarastas derlius. Nuo 1315 iki 1322 m. gyventojus naikino „didysis badmetis“. Jau 1315 m. daugelis žmonių buvo priversti valgyti šunis ir arklius. 1346 ir 1347 m. buvo tokie šalti, jog sušalo vynuogynai ir supuvo javai. Nusilpę žmonės neturėjo jėgų kovoti su epidemijomis. Ko gero, iš Kinijos keliautojai parsivežė „juodąją mirtį“. Nuo 1346 iki 1352 m. pusė Europos gyventojų išmirė nuo maro.
Į pietus nuo Alpių temperatūra nenukrito taip žemai. Ko gero, tai buvo priežastis reiškiniui, kurį šiandien vadiname Italijos renesansu. Vėl sugrįžo pagarba antikos filosofams, sukurta bankų sistema, o miestiečiai, įgiję naujo pasitikėjimo savimi, pradėjo konkuruoti su kilmingaisiais.
Renesanso laikais pereiti Alpes buvo sunku. Šiaurėje sugrįžo tamsūs viduramžiai, sustiprėjo tikėjimo galia. Bažnyčia dėl blogo derliaus ir ligų suvertė kaltę tariamoms raganoms ir leido jas deginti. 1524 m. neapsikentę valstiečiai sukilo prieš kilminguosius, kurie iš jų norėjo išspausti vis daugiau ir daugiau.
Ir tapo dar šalčiau. Prasidėjo mažasis ledynmetis. Šaltos apsiniaukusios dienos anglikonų vyskupą Robertą Burtoną XVII a. pr. paskatino parašyti garsiąją „Melancholijos anatomiją“. Trisdešimtmetis karas, trukęs nuo 1618 iki 1648 m., Vokietiją pavertė mūšio lauku ir pražudė didžiąją dalį gyventojų. XVII a. pab. Europą ištiko dar sunkesnis badmetis.
1709 m. Europoje prasiautė viena didžiausių gamtos katastrofų. Dėl siaubingo 1709 m. šalčio Portugalijoje užšalo upės, o palmės atsidūrė po sniegu. Visa Europa matė lede įšalusias žuvis, tvartuose mirtinai sušalo galvijai, pievose gulėjo negyvos stirnos, o iš dangaus kaip akmenys krito sušalę paukščiai.
Kaip tik tuo metu triumfavo absoliutizmas, o žmonės buvo visiškai nusivylę. Liudvikas XIV (1638–1715 m.) pareiškė: „Valstybė esu aš!“ Bet sulig mažojo ledynmečio pabaiga žmonės pabudo iš sąstingio. Atėjo metas Šviečiamajam amžiui.
„Badmečių krizės dabar tebuvo netinkamo valdymo pasekmė“, – sakė istorikas W.Behringeris. Ūkininkai pradėjo taikyti sėjomainą – siekiant padidinti derlių, keisdavo laukuose auginamų augalų rūšis. Modernizuota ir drėkinimo sistema, nutiesti geresni keliai ir pastatytos užtvankos. Žemės ūkio revoliucija sumažino badą. W.Behringeris priduria, kad žmonės išmoko klimato krizių pamoką. Ir dėl to, esą, „visuomenė tapo mažiau pažeidžiama religinių prietarų ir klaidų“.
XX a., nepaisant klimato atšilimo, atnešė du pasaulinius karus. Istorikai pabrėžia, kad klimatas ir istorija ne visada lygiagretūs. Veikia ir daugybė kitų veiksnių. „Buvo laikotarpių be jokių karų, nors tuo metu buvo šalta, – sakė klimatologas J.Esperas. – Bet klimato pokyčiai gali sustiprinti istorines tendencijas.“
Jau senokai ekspertai ginčijasi dėl galimo dabartinės klimato kaitos poveikio. Ar šie pokyčiai žada naują katastrofą, ar tolesnis atšilimas atneš kažką gero? „Sparti klimato kaita dažniausiai turėjo didelę įtaką visuomenei“, – apibendrino U.Büntgenas. Vis dėlto istorikai sako neturintys pakankamai duomenų, kad galėtų patvirtinti egzistuojant tokį ryšį.