Gyvieji rūpesčiai, kurių šeimininkai atsikrato lengviausiu būdu, krenta ant kitų gyventojų pečių.
Garbaus amžiaus vilnietė Genė pasakoja, kad prieš pusmetį jos daugiabučio kieme buvo palikta katytė. Moteris, kuri nuolatos iš savo lėšų rūpinasi ir maitina likimo valiai paliktus gyvūnus, nusprendė padėti kieme besiglaudžiančiai katei, todėl kreipėsi pagalbos į visas gyvūnų globos organizacijas Vilniuje.
„Kreipiausi visur. Gavau pasiūlymą trijų savaičių laikotarpyje katytę paskiepyti, išnaikinti blusas. Tai padarius, galima vėl kreiptis ir tikėtis, kad katei vieta bus atsiradusi. Tačiau šios procedūros labai brangios, o aš negaliu iš savo pensijos skirti kelių šimtų litų sumos“, - pasakojo Genovaitė.
Vilnietė sakė, kad paskambinus į veterinarijos tarnybas, nukreipiama į savanoriškas gyvūnų globos organizacijas – „Lesę“, „Pifą“, „SOS gyvūnus“: „Nors katytė sterilizuota, ją kam nors atiduoti labai sunku. Visos organizacijos sako, kad nėra vietų. Mažiems kačiukams, šuniukams ar veisliniams gyvūnams pagalbą rasti lengviau“.
Moteris pastebėjo, kad garsindamos savo veiklą žiniasklaidos priemonėse, savanoriškos organizacijos gyvūnams laisvą vietą suranda greitai. Tačiau realybė tokia, kad dažniausiai padaroma tik nuotrauka, kuri keliama į internetą ir tokiu būdu keturkojui ieškomas šeimininkas.
„Rastą katę nufotografavo „Lesės“ savanoriai. Bet akivaizdu, kad niekas katės nenori, todėl ją ketinu pasilikti sau.
Žinoma, yra savivaldybės įmonė „Grinda“, į kurią ir siūlo kreiptis gyvūnų globos organizacijos. Bet jiems ligotų gyvūnų nereikia. Dažniausiai gyvūnas yra numarinamas. Prisimenu, kai „Grinda“ iš kiemo išsivežė vienerių metų šunį. Žinojau, kad šuo yra jaunas ir sveikas, todėl paskambinau į „Grindą“ ir pasakiau, jog keturkojo nemigdytų.
Darbuotojai patikino, kad to nedarys. Po kiek laiko jie patys pranešė, kad įrengė atskirą vietą šuniui, kad yra reali tikimybė, kad atsiras geraširdžiai žmonės kurie paims šunį – buvo džiugu girdėti tokias naujienas“.
Bet vienas bendramintis Genei pasiūlė paskambinti dar kartą, nes, anot jo, darbuotojas galėjo meluoti.
Atsiliepus kitam darbuotojui paaiškėjo, kad šuo seniai užmigdytas ir joks atskiras šuns namelis nebuvo įrengtas.
Genė savo lėšomis yra pasirūpinusi dešimtimis kačių – pinigai iš kišenės byra greitai – maistui, vaistams, sterilizacijai.
„Rastas gatvėje kates, nunešu sterilizacijai, kad tų benamių atsiradusių mūsų kieme, bent jau nedaugėtų. Taip pat prisimenu katiną, kurį radau vos gyvą. Leisgyvis keturkojis ne tik sirgo, bet jam buvo ir sulaužyta uodega.
Tokiais atvejais pradedi manyti, kad geriau gyvūną užmigdyti, tačiau sergantį katiną pavyko išgydyti, uodegą teko trumpinti“, - vieną iš pirmųjų keturkojų globotinių prisiminė vilnietė.
Vienintelė išeitis - migdyti
Genovaitės bendramintė Zosija Lavrinovič, nors savų rūpesčių turi per akis, taip pat padeda benamiams gyvūnams. Tramdydama ašaras pensininkė sako, kad žiūrėti į gyvūnų kančias negali.
„Savanoriai nebegali priimti gyvūnų, nes viskas perpildyta. Jie gyvūnus laiko savo namuose – juk dešimt kačių ar šunų nelaikysi. Todėl radusi ligotą, sužeistą gyvūną aš jį nunešu užmigdyti. Kai kas sako, kad elgiuosi negerai atimdama gyvybę. Bet tada žvėrelis bent jau nesikankina.
Visai neseniai teko užmigdyti katiną kurį šėriau keturis metus, jam buvo sulaužyta koja. Per tiek laiko prie gyvūno prisiriši “, - sakė jau penkiolika metų apleistiems gyvūnams neabejinga Z.Lavrinovič.
Pensininkė stebisi nepaaiškinamu aplinkinių žmonių pykčiu: „Kaimynai mano veiklai nepritaria, keikia, grasina, kad užmuš ne tik kates, bet ir mane. Baisu, bet mūsų visuomenėje daugiausia tų žmonių kurie arba beširdiškai išmeta gyvūną į gatvę, arba puola ir užgaulioja tuos, kurie bando kaip nors padėti benamiams gyvūnams. Dažnai šeriant beglobes kates esu apmėtoma akmenimis“, - geraširdiškumo kainą įvardijo Z.Lavrinovič.
Vilnietės manymu, tam, kad visuomenė dažniau atsigręžtų į šalia esančius keturkojus, reikia daugiau informacijos kuri skatintų domėtis gyvūnų likimu.
„Užsienyje asmenis, kurie smurtauja prieš gyvūnus nubaudžia taip, kaip ir pridera. O Lietuvoje pirmasis atvejis buvo tada, kai šunį numetė nuo tilto. Tokie iškrypimai žmogaus sąmonėje, kai skriaudžiamas silpnesnis ir yra didžiausia problema“, - aiškino Z.Lavrinovič.
Maitinti - draudžiama
Vilnietė apgailestavo, kad vienminčių draugų nėra daug. Pasak jos, yra keletas žmonių kurie taip pat maitina benamius gyvūnus. Vienas gyvūnų mylėtojų buvo jai pasakojęs asmeninę patirtį.
Vyrą, stabtelėjusį gatvėje pamaitinti priklydusią katę, klausimais apibėrė kaip tik pro šalį važiavę Vilniaus miesto gyvūnų namų atstovai.
Darbuotojai vyro paklausė, ar šis žino apie įstatymą, kuris draudžia maitinti gyvūnus.
Atsakydamas, kad nemaitinama katė pastips iš bado, vilnietis prašovė pro šalį – teisės maitinti gatvės gyvūną jis neturi.
Vyras, kuris maitino katę ir taip pažeidė įstatymus, buvo nufotografuotas, nors „Grindos“ darbuotojai sako, kad jie fotoaparatų nesivežioja, bei toks atvejis tikrai nebuvo užfiksuotas.
Pasiūla – nuolat auga
„Jau keletą dienų po kiemą bastosi svetimas, neprižiūrėtas šuo. Ar galite priimti apytiksliai vienerių metų šunį?“, - dešimtis tokių skambučių per dieną išklauso įvairios gyvūnų globos organizacijos.
Ar atsiras keturkojui vieta? Pasiteiravus gyvūnų globos organizacijose, buvo gautas vienodas atsakymas, kurį minėjo ir garbaus amžiaus vilnietės: „Nėra vietų“.
Vienintelis pasiūlymas – nufotografuoti nelaimėlį šunį ir atsiųsti jo nuotrauką. Pasidomėjus kur galima rasti pagalbą, Vilniuje esančių „Lesės“, „Pifo“ ir „SOS gyvūnų“ savanoriai siūlė šunį priglausti pačiam, ar bent maitinti, kad šuo nenugaištų.
Laisvos vietos gyvūnų namuose laukiančiųjų eilėje – net keli šimtai kačių ir šunų.
Savanoriai dvejodami patarė, kiek galima ilgiau nesikreipti į Vilniaus miesto gyvūnų globos tarnybą. Jie įtaria, kad ten gyvūnas dažniausiai yra užmigdomas. Bet šunį priimti sutiko būtent „Grindos“ atstovai.
Keturkojį galima atvežti pačiam, arba jeigu kitos išeities nėra – darbuotojai atvažiuoja patys. Pasiteiravus ar šuniui tikrai bus rastas šeimininkas operatorius nutęsė, kad yra daug rodiklių į kuriuos būtina atsižvelgti – sveikatos būklė, amžius. „Grindos“ operatorius tvirtino, kad gyvūnas karantine stebimas dvi savaites, tada atsižvelgiama į jo perspektyvas – užmigdymo variantas neatmetamas.
„Mes gyvūnų negydome, nes neturime tam sąlygų. Tik globos organizacijos arba privatūs asmenys gali tokiam gyvūnui suteikti gydymą. Jeigu atvežtas gyvūnas yra nesunkiai sužalotas, jam išvaloma žaizda, tada stebima, ar gyvūnas taisosi.
Jeigu sužalojimas rimtas ir reikalinga operacija – tokių paslaugų mes negalime suteikti. Tačiau spėlionės, kad mes vien tiktai migdome gyvūnus – netiesa. Turime tokių gyventojų, kurie čia būna po tris mėnesius ir daugiau – kol atsiranda šeimininkas“, - pasakojo „Grindos“ operatorius.
Pasak vyro, bėda tai, kad gyvūnų pasiūla yra labai didelė, o paklausos nėra. Krizės metu benamių šunų skaičius išaugo katastrofiškai – atėję žmonės skundžiasi, kad nebeturi lėšų gyvūno išlaikymui, arba, kad išvyksta uždarbiauti į užsienį ir keturkoju pasirūpinti nelieka kam.
Vyras mano, kad situaciją paaštrinti gali ir privalomas augintinų registravimas. Registracija padėtų suvokti realų turinčių šeimininkus gyvūnų skaičių, tačiau ši paslauga brangi.
„Ar daug žmonių gali išleisti papildomą šimtinę, kai dažnai ir pačiam sunku verstis?
Dauguma pasielgtų lengviausiai – pririštų arba paleistų šunį kur nors miške, kito rajono kieme ar kitur. Išeina užburtas ratas – vieni gyvūnus išmeta, kiti atveda į globos namus. Situacija be išeities“, - konstatavo „Grindos“ atstovas.